glazūrà (vok. Glasur < Glas – stiklas), plona (0,1–0,3 mm) stikliška keraminio arba metalinio dirbinio danga. Dirbinį saugo nuo drėgmės, cheminių medžiagų poveikio, suteikia gražią išvaizdą. Gaminama iš kvarco, sodos, potašo, molio (ir kaolino), kreidos, magnezito, pridedant spalvotų pigmentų ir drumstiklių (įvairių metalų oksidų).
skaidria glazūra dengtas butelis (kietasis porcelianas, antglazūrinė tapyba, apie 1710, Japonija; Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Pagal paskirtį skiriama majolikos, akmens masės, fajanso, porceliano glazūra, pagal sudėtį – švino, bešvinė, feldšpatų, stroncio, boro, šarminė, molio glazūra, pagal lydymosi temperatūrą – lengvalydė ir sunkialydė, pagal išvaizdą – bespalvė, spalvota, žvilganti, matinė, liustrinė, avantiūrino, kristalinė. Glazūruojamas išdegtas arba išdžiovintas dirbinys – glazūra purškiama, užtepama teptuku, dirbinys panardinamas į glazūrą. Glazūruotas dirbinys dar degamas (kartais suformuojama kraklė). Glazūruojama statybinė (plytos, kokliai) ir dailioji (indai, papuošalai) keramika, vitražų elementai, juvelyriniai dirbiniai. Glazūruota senovės Kinijoje, Egipte, Babilonijoje, Asirijoje, Irane. Pirmaisiais amžiais po Kristaus glazūra paplito ir Lietuvoje. Seniausi (14–15 a.) rasti glazūruotų dirbinių fragmentai – iš Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos.
1908
vaza (porcelianas, glazūra, 1713–22, Kinija; Metropolitano meno muziejus Niujorke)
arbatos dubenėlis (akmens masės keramika, geležies oksido glazūra, 12–13 a., Kinija; Metropolitano meno muziejus Niujorke)
vaza (porcelianas, seladono glazūra, 18 a., Kinija; Metropolitano meno muziejus Niujorke)
lėkštė (keramika, švino glazūra, 17 a. antra pusė, manoma, Ispanija arba Portugalija; Metropolitano meno muziejus Niujorke)