gléivės, gyvūnų, augalų ir mikroorganizmų gaminamas ir išskiriamas lipnus skystis. Gyvūnų gleivės – klampus sekretas, kuris dengia kūno paviršių (varliagyvių, moliuskų) ir vidaus organų (virškinamojo trakto, kvėpavimo takų) vidų arba kuris išsiskiria su skysčiais (seilėmis). Žmogaus gleivės sudarytos daugiausia iš vandens, mucinų, sacharidų ir neorganinių druskų. Gleivės vilgo ir saugo epitelio paviršių nuo kontakto su kenksmingomis medžiagomis (skrandžio rūgštimi, dūmais). Augalų gleivės – hidrofilinės polisacharidų kilmės intensyviai brinkstančios medžiagos, kurios susidaro iš pektinų ar celiuliozės ir telkiasi ląstelių sienelėse. Pektininės gleivės būdingos šakniaplaukių sienelėms, celiuliozinės – sėklų luobelėms. Ypač daug gleivių turi dykumų augalai (kaktusai, agavos, karpažolės), kuriems gleivės, sulaikydamos daug vandens, padeda apsisaugoti nuo sausros. Mikroorganizmų ląsteles iš išorės gaubia gleivių kapsulė (glikokaliksas). Gleives gamina įvairūs prokariotiniai mikroorganizmai: riketsijos, streptokokai, stafilokokai, enterobakterijos, dirvožemyje ir vandenyje gyvenantys pseudomonai, azotą fiksuojančios bakterijos, melsvabakterės ir ant augalų parazituojančios bakterijos (Erwinia, Agrobacter, Xanthomonas), t. p. kai kurie parazitiniai grybai, pvz., Labyrinthula algariensis. Daugumos mikroorganizmų gleivės sudarytos iš polisacharidų. Gleivių sluoksnis padeda ląstelėms prisitvirtinti prie įvairių substratų, suformuoti bioplėveles, saugo bakterijas nuo fagocitozės, virusų, išdžiūvimo, sulaiko maisto medžiagas, besiskverbiančius nuodingus junginius. Gleiviabakterėms jos padeda judėti. Gleivės naudojamos medicinoje, maisto, popieriaus, tekstilės, metalurgijos pramonėje, emulsijoms ir klijams gaminti. Iš raudondumblių ir rudadumblių gleivių gaunami agaras, alginas, karagenas.
3009
1316