gleiviãbakterės (Mycococcales), vaisiakūnius sudarančios slystančiosios bakterijos, atsparios išdžiūvimui. Slysdamos paviršiumi gleiviabakterės palieka gleivių takus. Bakterijos gana didelės (nuo 0,7–1,2 iki 3–12 µm), lazdelės, cilindro, verpstės ar rutulio formos, gramneigiamos. Ląstelėse esantys karotinoidai nudažo bakterijas geltona, oranžine ar raudona spalva. Gleiviabakterės – aerobai, chemoorganotrofai, ardantys biomolekules. Dažniausiai kaip saprofitai gleiviabakterės randamos vidutinio klimato kraštuose dirvožemyje, kur neutralus vandenilio jonų rodiklis (pH) ir normali druskų koncentracija, gėlame ar silpnai sūriame vandenyje, ant medžių ar augalinių liekanų. Gleiviabakterės išskiria hidrolitinius fermentus, lizuoja greta esančias kitas bakterijas, pirmuonis ir mieles. Nepalankiomis sąlygomis bakterijos jungiasi į masę, iš kurios vėliau susidaro vaisiakūniai. Jų sandara ir forma priklauso nuo rūšies. Dirvožemyje, vandenyje, dažniausiai ant medžių kamienų ir augalinių liekanų paplitusios Myxococcus, Cystobacter, Polyangium, Nanocystis, rečiau – Archangium, Stigmatella genčių gleiviabakterės.
3009