gleivinė

gleivnė (tunica mucosa), dangalas, išklojantis tuščiavidurių organų vidų. Yra minkšta, elastinga, drėgna, gleivėta. Įvairių organų gleivinės spalva nevienoda – nuo šviesiai rožinės iki ryškiai raudonos (priklauso nuo kraujagyslių tinklo, esančio po gleivine). Gleivinėje yra įvairaus dydžio limfinio audinio sankaupų, liaukų, kurios išskiria gleivinę vilgančias gleives, fermentus. Gleivinė susideda iš epitelio ir po juo esančios jungiamojo audinio plokštelės, gleivinės raumeninio sluoksnio ir pogleivinio audinio. Epitelis būna viensluoksnis, daugiasluoksnis ar pereinamasis. Kur didesnis pažeidimo pavojus, ten gleivinę sudaro daugiasluoksnis epitelis (pvz., burnoje), o skrandžio, žarnų epitelis – viensluoksnis. Raumeninį sluoksnį sudaro raumenų skaidulos, jis skirtinguose organuose nevienodai ryškus (ryškiausias skrandžio gleivinėje). Pogleivinis audinys susideda iš puriojo jungiamojo audinio ir gleivinę jungia su kitais dangalais. Jame yra daug kraujagyslių, vegetacinių ir juntamųjų nervinių skaidulų. Nuo jo storio priklauso gleivinės paslankumas. Labai paslankios gleivinės laikinai susiraukšlėja arba yra pastoviai susiraukšlėjusios. Kuo storesnis pogleivinis audinys, tuo gilesnės raukšlės (pvz., šlapimo pūslės gleivinėje). Gleivinė saugo po ja esančius sluoksnius, įsiurbia maisto medžiagas, gleivinės limfinis audinys sudaro barjerą mikrobams, jos liaukų išskiriami fermentai dalyvauja virškinime.