glėjjimas, elementarus biocheminis dirvodaros procesas. Dėl jo nuolat įmirkusiuose dirvožemiuose susidaro glėjus, periodiškai įmirkusiuose reiškiasi glėjiškumas arba stagniškumas. Trūkstant deguonies vyksta daugelio mineralinių junginių redukcija. Glėjėjantis dirvožemis pažaliuoja, pamėlynuoja, papilkėja. Šių spalvų paplitimas ir intensyvumas priklauso ne tik nuo trivalentės geležies junginių redukcijos laipsnio, bet ir nuo dirvožemio pH, granuliometrinės sudėties, karbonatingumo. Glėjėjimas yra vienas dirvožemio degradacijos požymių, nes suyra pirminių mineralų gardelės, atsiranda naujų mineralų, išplaunamos bazės, didėja jo dispersiškumas, rišlumas, mažėja sorbuojamoji geba ir talpa, blogėja struktūra, kaupiasi fosforo ir sieros junginiai. Glėjėjimas gali vykti ir dėl paviršinio bei dėl gruntinio vandens pertekliaus, dirvožemiuose gali reikštis nevienodu intensyvumu skirtingame gylyje. Lietuvoje daugiausia glėjėja šlynžemiai ir durpžemiai. Šalinama neigiama glėjėjimo įtaka augalams augti, įmirkęs dirvožemis sausinamas drenažu arba kasami grioviai, nuleidžiamas paviršinis vanduo.
190