glptika (pranc. glyptique < gr. glyphō – išdrožiu, išraižau), taikomosios dekoratyvinės dailės rūšis; dirbiniai iš pusbrangių ir brangiųjų akmenų, kartais stiklo, fajanso, kaulo, perlamutro (gemos, antspaudai, miniatiūrinės skulptūrėlės, vazelės, liturginiai reikmenys). Kuriant gliptikos dirbinius akmuo pjaustomas, tekinamas, skaptuojamas, raižomas, gludinamas, poliruojamas, išryškinami jo sluoksniai. Smulkieji gliptikos dirbiniai (intalija) puošiami įgilintu, didesni (kamėja) – iškiliuoju reljefu.
Istorinė apžvalga
Gliptika atsirado ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų Artimuosiuose Rytuose. Mesopotamijoje, Babilonijoje, Asirijoje kurta įgilintu reljefu dekoruoti cilindriniai antspaudai, gemos, amuletai. Senovės Egipte vyravo skarabėjo – šventojo vabalo – formos antspaudai, Kretoje (trečias–antras tūkstantmetis prieš Kristų) – gemos su figūrinėmis scenomis ir portretais. Gliptikos gamyba suklestėjo senovės Graikijoje klasikos laikotarpiu (5–4 a. prieš Kristų). Sukurta gliptikos dirbinių, dekoruotų mitologiniais, buitiniais, alegoriniais, portretiniais, gyvūniniais motyvais. Vertintas dirbinio skaidrumas, daugiasluoksniškumas. Viduramžiais gliptika plėtota Vakarų Europoje (Merovingų, Karolingų dvaruose), nuo 13 a. kūrėsi gliptikos cechai. Bizantijoje iš pradžių tęstos antikinės gliptikos tradicijos, vėliau įsivyravo plokštuminis, schematiškas raižytų akmenų dekoras. Islamo kraštuose plito intalijos su arabiškais rašmenimis, Kinijoje – antspaudai su kaligrafiškais įrašais.
segė su kamėja (Prancūzija, 15 a., Bargello rūmai Florencijoje)
Renesanso epochoje, susidomėjus antikos palikimu, gliptika suklestėjo (ypač 16 amžiuje). Sukurta sudėtingų kompozicijų ir formų, meistriškų gliptikos dirbinių (Italijoje kūrė V. Balli, G. Bernardi, G. A. Rossi, G. A. ir A. Masnagai, Čekijoje – O. Miseroni, Ispanijoje – J. da Trezzo, Prancūzijoje – M. del Nassaro, Vokietijoje – P. Flötneris, Lenkijoje ir Lietuvoje – G. J. Caraglio). Baroko laikotarpiu gliptikos kurta nedaug; juvelyrikoje jos dirbiniai buvo įmantrių formų, su metalo aptaisais. Klasicizmo laikotarpiu (18 a. pabaiga–19 a. pradžia) gliptikos gamyba atgijo. Europoje garsėjo Italijos gliptikos mokykla (A. ir G. Pichleriai, A. Amastini, F. Alfieri). Vokietijoje kūrė J. Wederis, C. Hackeris, L. Natteris, Prancūzijoje – J. Guay, Anglijoje – W. ir C. Brownai. Plito kamėjų pavidalo baldų, vazų puošmenos iš fajanso, porceliano, stiklo.
19 a. gliptika kaip savarankiška dailės šaka nunyko. Juvelyrikoje, dekoratyvinėje dailėje kurti gliptikos įvairūs pakaitalai iš koralų, dvisluoksnio stiklo, vulkaninės uolienos.
2972
L: M. Maksimova Reznye kamni XVIII i XIX v.v. Leningrad 1926; J. Kagan Western European Cameos in the Hermitage Collection Leningrad 1973; O. Neverov Gemmy antičnogo mira Moskva 1983.