gliukòzė (gr. glykys – saldus), Glc, vỹnuogių cùkrus, C6H12O6, saldaus skonio monosacharidas, aldoheksozė. Bespalviai kristalai. Gerai tirpsta vandenyje. Optiškai aktyvi. Organizmui svarbiausia yra D‑gliukozė. Jos tautomerinės formos: α‑D‑gliukozė ir β‑D‑gliukozė. Sintetinasi iš neorganinių junginių žaliuosiuose augaluose ir kai kuriose bakterijose. Pagrindinis ląstelių energijos šaltinis. Laisvos gliukozės yra saldžiuose vaisiuose, uogose, nektare, meduje. Gliukozė yra oligosacharidų (sacharozės, laktozės ir kitų), polisacharidų (krakmolo, glikogeno, celiuliozės) glikozidų komponentas. Ląstelėse susidaro aktyvios gliukozės formos, svarbios jų metabolizmui: ADP‑gliukozė – sintetinant krakmolą, UDP‑gliukozė ir gliukozės 1‑fosfatas – glikogeną bei kitus monosacharidus, gliukozės 6‑fosfatas – vykstant glikolizei.
gliukozė
Gliukozės koncentracija kapiliariniame kraujuje yra 3,33–5,55 mmol/l (60–100 mg/dl), kraujo plazmoje – apie 12 % daugiau. Pastovią gliukozės koncentraciją kraujuje palaiko hormonai: insulinas, gliukagonas, adrenalinas ir kiti, jai padidėjus organizme daugiau sintetinama glikogeno, dalis gliukozės virsta riebalais (valgant daug krakmolo ar saldžių angliavandenių turintį maistą nutunkama). Badaujant gliukozės koncentracija mažėja, skaidomas glikogenas, pasibaigus jo atsargoms (po paros) gliukozė sintetinamas iš kitų medžiagų – laktato, glikogeninių aminorūgščių ir glicerolio (vyksta gliukoneogenezė). Sergant cukriniu diabetu gliukozės koncentracija kraujuje padidėja, nes stokojant insulino (ar dėl kitų priežasčių) gliukozė nepatenka į daugelio audinių ląsteles.
2519