globalizãcija (pranc. global – bendras, visas, vientisas), intensyvėjantis prekių, kapitalo, žmonių, informacijos ir technologijų judėjimas tarp pasaulio valstybių, turintis įtakos įvairioms gyvenimo sritims.
Globalizacijos pradžia
Apie globalizaciją pradėta vis plačiau diskutuoti 20 amžiaus 9 dešimtmečio viduryje, paplito įvairių nuomonių apie globalizacijos poveikį šalių ekonominiam augimui, jų gyventojų gerovei ir valstybių suverenioms galioms. Didelis prekių, kapitalo ir žmonių judėjimas pasaulyje prasidėjo daug anksčiau. Jau 19 amžiaus pabaigoje valstybės (ar dalis jų) prekiavo t. p. intensyviai, o žmonių judėjimas tarp šalių buvo ne mažesnis nei 21 amžiaus pradžioje, pvz., užsienio prekybos rodikliai, palyginti su šalių BVP, buvo panašūs. Skirtumas tarp 19 amžiaus pabaigoje ir 21 amžiaus pradžioje ekonominės šalių integracijos yra produktų, paslaugų, kapitalo, idėjų ir žmonių judėjimo tempai, kurie 21 amžiaus pradžioje ypač paspartėjo.
Globalizacijos paspartėjimas
Globalizaciją lėmė 20 amžiaus pabaigos technologinės naujovės ir pažanga, spartesnis komunikacijų (ryšių, transporto) priemonių taikymas, sudarę sąlygas šalims lengviau prekiauti, gyventojams judėti iš vienos šalies į kitą, keistis informacija, bendrauti. Didelę įtaką globalizacijos procesams turėjo rinkos ir konkurencijos sąlygos ne tik šalies viduje, bet ir tarptautinėje aplinkoje. Spartus tarptautinės prekybos kliūčių mažinimas lėmė didesnę konkurenciją, didėjantį darbo pasidalijimą, specializaciją, technologinę pažangą ir palengvino prekybą tarp valstybių. Šalių atvirumas prekybai, kapitalo įplaukoms ir informacijai savo ruožtu skatino naujų technologijų kūrimą (pvz., mobiliosios telekomunikacijos, internetas), kuriomis naudojasi vis daugiau ir mažesnes pajamas gaunančių žmonių.
Ekonominė globalizacija
Ekonominis globalizacijos poveikis šalių gyventojams yra dvejopas – sudaro ekonomikos ir žmonių gerovės augimo galimybę, bet nesukuria vienodų tolygios plėtros sąlygų. Šalys, kurios yra atviriausios prekių, žmonių, kapitalo ar informacijos judėjimui, 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje plėtojosi sparčiausiai, jose žmonių pajamos didėjo greičiausiai, ryškiausiai sumažėjo skurdas. Daugiausia tai šalys, sumažinusios prekybos su užsieniu apribojimus. Pvz., Rytų Azijos šalys, kurios ėmėsi atviros ekonominės politikos, per keletą dešimtmečių tapo vienomis turtingiausių pasaulyje, Vidurio ir Rytų Europos šalys, kurios naikino kliūtis užsienio prekybai ir kapitalo judėjimui, sparčiausiai įveikė reformų pradžioje patirtą ekonominį nuosmukį ir pasiekė didelių plėtros tempų.
Globalizacijos poveikis labai priklauso nuo kiekvienos šalies viduje vykdomos ekonominės politikos: globalizacija suteikia daugiau galimybių rinkoms, sukuria didesnę konkurenciją, bet kiekvienos šalies ekonominė plėtra priklauso ir nuo tos šalies vyriausybės sprendimų. Globalizacija prisideda prie gerovės, jei sudaromos geros sąlygos ne tik ryšiams su užsienio šalimis, bet ir konkurencijai šalies viduje, vyrauja privati nuosavybė, vykdoma stabili ekonominė politika, gerai dirba vyriausybinės institucijos, vis daugiau gyventojų gali naudotis didesnėmis pajamomis, technologine pažanga, komunikacijos galimybėmis. Globalizacija neapriboja šalių suvereniteto, bet skatina vykdyti racionalesnę ir labiau į gyventojų poreikius orientuotą ekonominę politiką, suteikdama daugiau galimybių plėsti verslą su kitomis šalimis, pasirinkti geresnį darbą ir kita. Kaip šiomis galimybėmis pasinaudojama, priklauso nuo kiekvienos šalies ekonominės politikos.
Judėjimai prieš globalizaciją
Nors skurdesnės šalys 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje dėl globalizacijos procesų pasiekė ryškios pažangos, dėl globalizacijos poveikio nevienodumo ekonominės plėtros skirtumai pasaulyje padidėjo. Tai buvo viena priežasčių, 20 amžiaus 10 dešimtmetyje sukėlusių prieš globalizaciją nukreiptus judėjimus. 1999 Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) surengto susitikimo Seattle metu protestuojantieji prieš globalizaciją sukėlė riaušes. Nuo tada protestuojančiųjų keliamos riaušės tapo įprastos Europos Sąjungos, Pasaulio prekybos organizacijos ar kitų organizacijų narių rengiamuose tarptautiniuose ekonominiuose susitikimuose. Daugelis antiglobalistų protestų (antiglobalizmas) nukreipti prieš didėjančią ekonominę tarpusavio priklausomybę, konkurenciją, kapitalo judėjimą ir spartėjančius technologinius pokyčius. Globalizacijos pagrindiniu simboliu dažniausiai laikoma Pasaulio prekybos organizacija, ji kaltinama neturtingų valstybių skurdinimu, dirbančiųjų išnaudojimu, aplinkos niokojimu. Globalizacijos kritikų teigimu, stiprėjantys ryšiai tarp pasaulio šalių daro neigiamą poveikį kiekvienos šalies kultūrai, skatina tradicinių skirtumų nykimą, supanašėjimą, standartizaciją ar vyraujančios pasaulio valstybės – Jungtinės Amerikos Valstijos – populiariosios kultūros įsigalėjimą kitose šalyse.
Kitaip nei teigia antiglobalistai, Europos Sąjunga – suverenių valstybių, pasiekusių didelės valstybių integracijos, sąjungos – pavyzdys rodo, kad pašalinus prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimo kliūtis ne tik nesumažėjo valstybių narių kultūriniai skirtumai, bet ir išryškėjo sėkmingos nacionalinės kultūrinės plėtros tendencijas (21 amžiaus pradžioje išryškėjo airių kalbos populiarumas, valstybių narių regionų, pvz., Škotijos, vaidmuo Europos Sąjungos politikoje).
1523