globõs staiga, valstybinė arba privati įstaiga, kurioje vaikams, neįgaliesiems, pagyvenusiems ar kitiems socialinių problemų turintiems asmenims teikiamos užimtumo, priežiūros, ugdymo, krizių įveikimo, socialinės globos, laisvalaikio organizavimo ir kitos paslaugos.
Rūšys
Pagal globos formą ir trukmę globos įstaigos skirstomos į dienos globos, laikino apgyvendinimo ir stacionarios globos įstaigas. Globos įstaigos dažniausiai specializuojasi teikti paslaugas vienai ar kelioms klientų grupėms, kurias sieja panašios socialinės problemos, poreikiai ir interesai. Vaikų globos įstaigose apgyvendinami ir globojami vaikai, dėl tam tikrų aplinkybių negalintys gyventi namuose. Neįgaliųjų globos įstaigos skirtos laikinai arba nuolat gyventi proto negalią turintiems vaikams arba suaugusiesiems, kuriems būtina priežiūra, slauga ir jie negali gyventi namuose arba savarankiškai. Senų žmonių globos įstaigos skirtos nuolat gyventi seniems žmonėms, kuriems reikalinga nuolatinė globa ir slauga. Dienos globos įstaigose (vaikų dienos centre, pagyvenusiųjų ar neįgaliųjų dienos centre, bendruomenės centre, dienos centre rizikos grupės asmenims) klientai leidžia laiką dienos metu, jiems teikiamos užimtumo, ugdymo, laisvalaikio praleidimo ir kitos dienos globos paslaugos.
Istorija
16 a. Europoje vyravo nuostata, kad globoti vargšus yra bažnyčios ir tikinčiųjų pareiga, todėl pirmąsias globos įstaigas kūrė bažnyčios, vienuolynai, labdaros organizacijos. 17 a. dėl socialinių ir ekonominių pokyčių augant vargšų skaičiui atsakomybės už jų globą ėmėsi valstybė. Globos įstaigose vyravo drausminamosios priemonės, pagrindinis globos įstaigų tikslas buvo globojamuosius izoliuoti, kontroliuoti, išmokyti ir priversti dirbti. Keičiantis požiūriui į vargšus kūrėsi specializuotos globos įstaigos vaikams, neįgaliesiems, pagyvenusiems žmonėms, jose paslaugos buvo teikiamos atsižvelgiant į individualius poreikius ir galimybes.
Po Antrojo pasaulinio karo Europos valstybėse ėmė formuotis socialinės apsaugos sistemos, kūrėsi socialinių paslaugų tinklas. Globos įstaigose teikiamos socialinės paslaugos buvo socialinės apsaugos sistemos dalis.
Šiuolaikinėse gerovės valstybėse kuo daugiau paslaugų siekiama teikti bendruomenėje, kliento gyvenamojoje vietoje, o stacionarioje globos įstaigoje apgyvendinama tik esant ypatingam globos ar slaugos poreikiui.
Globos įstaigos Lietuvoje
Mielagėnų Palaimintojo Jurgio Matulaičio globos namai (Ignalinos rajono savivaldybė)
Lietuvoje nuo 16 a. prie vienuolynų ir bažnyčių ėmė veikti pirmosios globos įstaigos (špitolės), daugiausia skirtos seniems žmonės ir neįgaliesiems. 18 a. pradėta organizuoti vaikų (našlaičių, pamestinukų) globa. 19 a. atsirado pirmosios dienos globos įstaigos, kurias lankė dirbančių tėvų vaikai.
1918–1940 buvo skiriama valstybinių lėšų labdaringų organizacijų įsteigtoms globos įstaigoms, valstybė kontroliavo jų veiklą.
Sovietinės okupacijos metais socialinės globos paslaugos buvo teikiamos tik stacionariose globos įstaigose, pavaldžiose LSSR socialinio aprūpinimo ministerijai.
Nuo 1991 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ėmėsi globos įstaigų decentralizacijos ir plėtros, pradėtas kurti globos įstaigų tinklas savivaldybėse, gausėjo globos įstaigų, įsteigtų nevalstybinių organizacijų. 2016 veikė 123 stacionarios vaikų globos įstaigos, keturios iš jų – negalią turintiems vaikams, 107 įvairių tipų (valstybiniai, savivaldybių, parapiniai) senų žmonių globos namai, kuriuose buvo teikiamos stacionarios globos paslaugos vyresnio amžiaus žmonėms, 58 globos įstaigos negalią turintiems suaugusiems asmenims. Globos įstaigų veiklą reglamentuoja teisės aktai, globos įstaigų tipiniai nuostatai ir vidaus tvarkos taisyklės.
2251