Gloria (lot. šlovė), vienas seniausių krikščioniškųjų nebiblinių himnų (dar vadinamas didžiąja doksologija) Gloria in excelsis Deo (lotyniškai Garbė Dievui aukštybėse). Katalikų liturgijoje giedama Mišiose kaip antroji iš nekintamųjų dalių iškart po Kyrie. Pirmąją frazę Gloria in excelsis Deo gieda kunigas. Jam atitaria choras antrąja fraze – Et in terra pax (lotyniškai Ir žemėje taika).
Galutinai Gloria katalikų liturgijoje (nepakitusi iki šiol) buvo įtvirtinta 8 amžiuje, nusistojo ir jos giedojimas per bažnytinius metus – Gloria negiedama per adventą ir gavėnią. Rytų Bažnyčiose žinoma kaip rytinė giesmė, giedama prieš pat rytines valandas arba pačioje naktinių pabaigoje. Teksto pirmojoje padaloje šlovinamas Dievas Tėvas, antrojoje – Kristus, trečiojoje – Švč. Trejybė. Seniausios yra graikiška ir siriška Gloria versijos, užrašytos 14 a. šaltiniuose. Seniausia lotyniška šio himno versija užrašyta 7 a. Bangoro (Šiaurės Airija) antifonale. Viduramžiais (nuo 10 a.) būta išplėtotos, melizmomis praturtintos melodikos Gloria. Vėlyvųjų viduramžių, Renesanso ir vėlesnių epochų daugiabalsėje muzikoje Gloria dažniausiai būdavo ne atskiri kūriniai, o ciklinių mišių antroji dalis. Muzikos literatūroje yra keletas kūrinių su Gloria, išplėtota iki didelės kantatos, tarp jų – A. Vivaldi Gloria.
2752