glosãtoriai (lot. glossator < gr. glōssa – liežuvis, kalba), 11–13 amžiaus Vakarų Europos teisininkų mokykla, pradėjusi romėnų teisės studijas. Bizantiniai romėnų teisės tekstai (Justiniano kodifikacija) buvo parašyti lotynų kalba, juose minimi seni teisės terminai, institutai ir problemos. 11–13 amžiuje daugiausia buvo aiškinami Justiniano kodifikacijos tekstai. Pastabos (glosa) buvo rašomos rankraščių kopijų paraštėse ir tarp eilučių. Glosavimu buvo atlikta kruopščiausia ir išsamiausia romėnų teisės tekstų filologinė analizė. Glosatoriai nekreipė dėmesio į romėnų teisės institutų susiformavimo sąlygas, laikė romėnų teisę idealu, tikėjo jos vidine harmonija, aptikę tekste prieštaravimų, susijusių su teisės institutų formavimusi, šalino juos interpretacijos būdu iškraipydami teksto prasmę.
Glosatorių pradininkas – Irnerijus (11 amžiaus pabaigoje–12 amžiaus pradžioje), jis įkūrė glosatorių mokyklą Bolonijoje. Jo darbo metodą perėmė mokiniai, kurie rašė teisės vadovėlius ir savarankiškas studijas. Žymiausi glosatoriai: Bulgaras, Martinas, Jakobas, Hugas. Glosatorių veikla labiausiai paplito 13 amžiaus pradžioje. Žinomiausi to laikotarpio glosatoriai: Azzone dei Porei ir Accursio, glosų rinkinio Glossa ordinaria sudarytojas. Jame apibendrino romėnų tekstų analizės rezultatus. Veikalą sudaro apie 97 000 glosų, skirtų Justiniano kodeksui, Digestams, institucijoms. 13 amžiuje viduryje pradėjo reikštis nauja romėnų teisės žinovų karta, jie komentavo pirmtakų glosas, keitė romėnų teisę ir taikė ją visuomenės poreikiams.
1553