glosolãlija (lot. glossa < gr. glōssa – liežuvis, kalba + gr. laleō – kalbu), nepaprastos kalbinės apraiškos religinėse aplinkose. Ekstazinis kalbėjimas ar neartikuliuotų garsų tarimas žinomas daugelyje religijų nuo antikos laikų pranašavimų ir šventimų. Su krikščionių tikėjimu susijusi glosolalija yra laikoma Šventosios Dvasios veikimo ar dieviškos žinios požymiu. Kalbų, kurios savaime yra nesuprantamos, rūšis aptarė apaštalas Paulius (1 Kor 12–14); gebėjimą jomis kalbėti priskyrė charizmoms, pabrėžė teigiamą glosolalijos reikšmę maldai. Apaštalas Lukas išreiškė pirmųjų krikščionių siekį Šventosios Dvasios galia padaryti Dievo žodį suprantamą visoms tautoms (Apd 2, 1–13). Nuo 20 a. vidurio glosolalija plito sekmininkų Bažnyčiose ir charizminio atsinaujinimo sąjūdžiuose (protestantiškų Bažnyčių, nuo 1967 Katalikų Bažnyčios), juose glosolalijos charizma dažnai vadinama kalbos malda ir intensyviai meldžiantis pasireiškia nesuprantamais garsais – širdies kalba, apimančia asmenį. Ji atverianti tai, kas neprieinama sąmonei; nelaikoma egzaltacija ar troškimu būti pripažintam.
2271