glotochronològijos metòdas (Atikos gr. glōtta – kalba + chronologija), būdas apskaičiuoti kalbos amžių iš bendrų žodžių procento, randamo lyginant tos pačios kalbos skirtingų laikų ar giminiškų kalbų pamatinį žodyną. Tiriamosios kalbos pamatinis žodynas (leksikos branduolys) atrenkamas pagal 200 ar (vėliau) 100 su kultūra nesusijusių sąvokų bei reikšmių sąrašą, nes jas reiškiantys pavadinimai, kaip nustatyta iš senas rašto tradicijas turinčių kalbų, yra ypač pastovūs, ilgaamžiai. Iš keliolikos tokių kalbų išsiaiškinta, kad 200 žodžių pamatinio žodyno išlikimo indeksas tūkstantmečiui yra vidutiniškai 80,5 %, 100 žodžių – 86 %. Kalbos amžius, jos išsiskyrimo iš senkalbės laikas dažniau skaičiuojamas lyginant dvi giminiškas kalbas; nustačius, kokį procentą jų pamatinio žodyno sudaro giminiški (bendrašakniai) žodžiai, taikoma matematinė formulė: t = log C: 2 log r; čia t – ieškomasis laikas tūkstantmečiais, C – išlikusių giminiškų žodžių procentas, r – išlikimo indeksas. Šiuo metodu apskaičiuota, kad, pvz., lietuvių ir latvių kalbos išsiskyrė 7 amžiuje. Glotochronologijos metodo pradininkas – Jungtinių Amerikos Valstijų kalbininkas M. Swadeshas. Domėjimasis 20 a. viduryje atsiradusiu glotochronologijos metodu jau yra praėjęs.
2701