gobelènas (pranc. gobelin), unikalus rankų darbo sienų kilimas, išaustas drobinio pynimo atmaina – ataudų ripso technika. Dar vadinamas arasu, špaleriu. Metmenys dažniausiai lininiai, medvilniniai, rečiau – vilnoniai arba šilkiniai, ataudai – vilnoniai, šilkiniai, kartais paįvairinti aukso ir sidabro siūlų gijomis. Naudojama keli tūkstančiai siūlų atspalvių. Audžiama vertikaliosiomis (haute‑lisse) arba horizontaliosiomis (basse‑lisse) staklėmis. Metmenys kaišomi spalvotų ataudų atkarpomis pagal iš anksto parengtą kartoną.
Istorinė apžvalga
Ataudų ripso technika žinota jau trečiame–pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų senovės Egipte, Artimuosiuose Rytuose, dabartinėje Peru teritorijoje gyvenusių indėnų, 3–8 a. ištobulinta Egipto krikščionių koptų (tunikų papuošimai, ikonos, kita).
gobeleno Karaliaus Haroldo grįžimas į Angliją fragmentas (apie 1080, Bayeux gobeleno muziejus Bayeux)
Nuo 8 a. ta technika iš šilkinių siūlų austa Kinijoje, romanikos laikotarpiu – Šiaurės ir Vakarų Europoje (Norvegijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje). Gotikos laikotarpiu austa visoje Europoje, garsiausios dirbtuvės telkėsi Prancūzijoje, Flandrijoje, ypač daug jų buvo Burgundijoje – Arrase (P. Feré dirbtuvė ir kitos), Tournai (P. Garnier dirbtuvė ir kitos). Plėtoti bibliniai, istoriniai, mitologiniai, riterių romanų, dvaro gyvenimo siužetai, dažnai komponuoti išilgine horizontalia juosta. Žymiausi šio laikotarpio gobelenai – 7 gobelenų serija Apokalipsė pagal šv. Joną Anger pilies koplyčioje (1379, dailininkas J. de Bondolfas; austa N. Bataille’aus dirbtuvėje Paryžiuje). Kurti milflerai – gobelenai su gėlių ir augalų fonais; garsiausi – 6 gobelenų serija Dama su vienaragiu (apie 1500, išausti Auvergneʼs piliai Boussaco apylinkėse).
Nuo 14 a. gobelenai panašūs į Kinijos pusiau šilkinius gobelenus (kesi), pradėti austi Japonijoje. Ikikolumbiniu laikotarpiu gobelenai buvo populiarūs tarp Centrinėje Amerikoje ir Pietų Amerikoje gyvenančių indėnų genčių.
Renesanso epochoje Europoje austuose gobelenuose taikyti vaizduojamosios dailės principai: perspektyva, erdvės perteikimas, apimties modeliavimas, paplitę po Rafaelio gobelenų serijos Apaštalų darbai Siksto koplyčiai Vatikane (austa Briuselyje, baigti 1521). Buvo populiarios religinės, mitologinės, istorinės kompozicijos. Italijoje gobelenų kartonų sukūrė S. Botticelli, G. Romano, B. Dossi, F. Ubertini, Vokietijoje – A. Düreris, M. Schongaueris, L. Cranachas, Prancūzijoje – Ph. Delorme’as, J. A. Ducerceau, F. Primaticcio, Rosso Fiorentino, Flandrijoje – B. van Orley.
16 a.–17 a. pirmoje pusėje garsėjo Flandrijos gobelenų dirbtuvės (Ph. Metre’o, P. ir W. Panemakerių, P. van Aelsto, J. van Roome’s). Baroko epochoje gobelenais puošti reprezentaciniai interjerai; būdinga dinamiškos kompozicijos, monumentalios formos, figūrų efektingi rakursai, platūs plastiški apvadai. 17 a. antroje pusėje, įkūrus Gobelinų (1662; Gobelinų manufaktūra), Beauvais (1664), o 1665 išplėtus jau egzistavusias Aubussono ir Feletino dirbtuves, gobelenų audimo tendencijas pradėjo diktuoti Prancūzija. Gobelenų kartonų sukūrė P. P. Rubensas, Ch. Le Brunas, S. Vouet, J. Berainas ir kiti. Išpopuliarėjo nuo Renesanso kurtos verdiūros ir groteskai.
Rokoko laikotarpiu gobelenai tapo panašūs į vaizduojamosios dailės kūrinius: įsivyravo pastoralinės galantiškos dvaro gyvenimo scenos, medžioklės vaizdai. Gobelenai austi pagal F. Boucher, A. Watteau, N. Lancret, J.‑H. Fragonard’o, J. B. Huet (Prancūzijoje), F. J. de Gojos (Ispanijoje) paveikslus. 18 a. įsigalėjus klasicizmui interjeruose gobelenų beveik nenaudota; dauguma Prancūzijos, Flandrijos, kitų šalių gobelenų manufaktūrų uždaryta.
19 a. gobelenų manufaktūrose gobelenų austa labai nedaug (austi sienų ir baldų apmušalai). 19 a. antroje pusėje W. Morrisas, W. Crane’as, E. C. Burne’as‑Jonesas (Anglija), P. Gauguinas ir kiti (Prancūzija), vėliau grupės Nabis dailininkai kūrė gobelenų projektus. 20 a. pradžioje Europos įvairiose šalyse bandyta atgaivinti gobelenų tradicijas. Modernių ir funkcionalių gobelenų sukurta 3–4 dešimtmetyje Bauhauso mokykloje. 4 dešimtmetyje prancūzų dailininkas J. Lurçat ir jo sekėjai (P. Le Doux, D. Robert’as, M. Prassinos ir kiti) projektavo gobelenų kartonus Aubussono dirbtuvei; jų gobelenai panašūs į viduramžiais austus – dekoratyvios kompozicijos, mažai (iki 40) atspalvių, austi iš storų siūlų.
20 a. antroje pusėje gobelenų plėtotę skatino ne tik projektuojantys, bet ir juos audžiantys dailininkai. 1961 Lozanoje įkurtas Tarptautinis senojo ir šiuolaikinio gobeleno centras (Centre International de la Tapisserie Ancienne et Moderne, CITAM), kuris 1962–97 rengė Lozanos tarptautines tekstilės bienales. Jis paskatino gobeleno pokyčius – trimatę plastiką, konceptualumą, netradicines medžiagas, įvairius kūrinių formatus. Bienalėse dalyvavo žymūs tekstilininkai: M. Abakanowicz, Z. Butrymowicz, J. J. Owidzka, S. Poplawskis, W. Sadley (Lenkija), J. Buić (Jugoslavija), Sh. Hicks (Jungtinės Amerikos Valstijos), E. Giauque (Šveicarija), Ch. Lindgren (Kanada), A. Kybalas, L. Kybalova, B. Mrázekas, I. Tichi (Čekija), N. Kobajaši, K. Sekimači (Japonija), A. Lupaś (Rumunija), E. P. Szabo (Vengrija), O. de Amaral (Kolumbija), A. Muños (Ispanija). Nuo 1973 Szombathely (Vengrija) rengiama tarptautinės smulkiosios tekstilės bienalės, nuo 1975 Lodzėje – tarptautinės tekstilės trienalės, nuo 1987 Kioto – tarptautinės tekstilės parodos konkursai, nuo 2000 Pekine – tarptautinės gobelenų parodos Nuo Lozanos iki Pekino ir kita.
21 a. padidėjo susidomėjimas gobelenais: rengiamos jų parodos (Prancūzijoje, Italijoje, Vengrijoje, Kinijoje, Korėjos Respublikoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose), kuriami ir klasikiniai, ir modernios raiškos, netradicinių medžiagų ir struktūrų gobelenai.
Gobelenas Lietuvoje
Lietuvoje Žygimanto Senojo, Žygimanto Augusto gobelenų kolekcijos Krokuvos valdovų rezidencijoje (kai kurie gobelenai būdavo atvežami į Vilniaus Žemutinę pilį) skatino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikus domėtis ir kolekcionuoti gobelenus. Flandrijoje ir Prancūzijoje įsigytų gobelenų kolekcijas kaupė Radvilos, Sapiegos, Oginskiai, kitos šeimos; gobelenai aukoti bažnyčioms. 16 a. gobelenai pradėti austi Lietuvoje, daugiausia užsienio meistrų. Manoma, 16 a. pabaigoje–17 a. pirmoje pusėje Vilniuje arba prie jo veikė gobelenų dirbtuvė, kuriai priskiriama keturių gobelenų serija Credo (17 a. pirma pusė) ir serija Evangelistai (1615–28); gobelenai panašūs į vėlyvųjų viduramžių knygų miniatiūras ir vietinių meistrų tapybą.
gobelenas Dovydas ir Batšeba (iš serijos Dovydo ir Saliamono istorija; vilna, šilkas, apie 1640–54, kartonų autorius A. van Diegenbeechas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
18 a. gobelenai austi daugiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų dvaruose. Radvilos įsteigė audyklų Bialoje ir Myriuje (apie 1740), Alboje (1752), Kamenece (1757), Kareličiuose (1762). Gobelenų kartonus kūrė Radvilų dvaro dailininkai tėvas ir sūnus K. D. ir J. K. Heskiai, K. Liutnickis, kiti. Austi ornamentiniai, portretiniai ir figūriniai gobelenai; žymiausi – 10 gobelenų serija iš Radvilų giminės istorijos (išliko 5 gobelenai). 1770–80 veikė M. K. Oginskio gobelenų manufaktūros Slanime, 1789–93 – Sokolove, 18 a. pabaigoje Sapiegų – Ružanuose. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas A. Tyzenhauzas Gardine ir jo apylinkėse 18 a. antroje pusėje įsteigė audimo įmonių (veikė iki 1780), kuriose austi ornamentiniai ir siužetiniai gobelenai, dekoruoti figūriniais motyvais, rokoko ornamentika.
Iki 19 a. pirmos pusės Ostašine (prie Naugarduko) veikė Bulhakų gobelenų dirbtuvė, 19 a. pirmoje pusėje audyklų turėjo Upytės pavieto maršalka Eidrigevičius, V. Lopacinskis. Gobelenai buvo dekoruojami augaline ornamentika, panašia į 18 a. antros pusės Gardino manufaktūrų tekstilės dirbinių. 19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje gobelenų gamyba sumenko.
Gobelenų audimo technikos nuo 1940 pradėta mokyti Kauno taikomosios dailės, vėliau – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, Lietuvos dailės institute. Sparčiai plintant gobelenams užsienio šalyse, nuo 7 dešimtmečio jie išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Klostėsi gobelenų lietuviška stilistika: dekoratyvi struktūra, ryškus emocinis ir prasminis pradas. Perimta ir Vakarų Europos tekstilės patirtis – naudota neįprastos medžiagos, įvairaus silueto formatai, skirtingų pynimų deriniai, reljefiškai formuotas paviršius; kurti ir trimačiai gobelenai. Tekstilininkai dalyvavo nuo 1971 Maskvoje ir Rygoje rengtose parodose Gobelenas.
20 a. 7–9 dešimtmetyje gobelenų sukūrė Z. Alinskaitė‑Mickonienė, L. Aniūnaitė‑Kryževičienė, J. Balčikonis, Z. I. Dargienė, V. Daujotas, S. Giedrimienė, F. Jakubauskas, R. A. Jasudytė, V. Jūrevičius, Z. Kalpokovaitė‑Vogėlienė, D. Kvietkevičiūtė, M. Levitan‑Babenskienė, G. Razmienė, R. Sipavičiūtė, M. Šimelis, M. Švažienė, T. J. Urbienė, B. Valantinaitė‑Jokūbonienė ir kiti. 20 a. 10 dešimtmetyje sumenko gobelenų taikymas architektūroje, buvo kuriami mažesni gobelenai, juos kūrė nedaug dailininkų (Z. Kalpokovaitė‑Vogėlienė, S. Giedrimienė, L. Oržekauskienė, F. Jakubauskas, V. Laužonytė, V. Gelūnienė, E. G. Bogdanienė). 1998–99 Lietuvos gobelenų parodos surengtos Pontivy (Prancūzija), Čikagoje, Vašingtone. Lietuvos gobelenų kūrėjai (F. Jakubauskas, L. Oržekauskienė, V. Laužonytė ir kiti) pelnė apdovanojimų tarptautinėse tekstilės parodose.
Z. Kalpokovaitės-Vogėlienės gobelenas Virš žemės (diptiko dalis; vilna, linas, šilkas, 1998; © LATGA, 2020)
2972
L: Lietuvos gobelenas / sud. D. Rekertaitė‑Načiulienė, S. Stelingienė Vilnius 1983; I. Jedzinskaitė‑Kuizinienė XVI–XVIII a. gobelenai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Vilnius 2000; M. Morelowski Gobeliny wileńskie: Ich pochodzienie, wartośc i losy Wilno 1933; World Tapestries Lausanne 1968; F. P. Thomson Tapestry: Mirror of History New York 1980; B. Philips Tapestry London 2000.