Gòbis (mong. Говь, Gov, kinų k. Han Hai, Sha-mo), dykumų ir pusdykumių regionas Centrinėje Azijoje, Mongolijos pietuose ir Kinijos šiaurėje. Plotas apie 1,3 mln. km2 (kitais duomenimis, apie 2 mln. km2), ilgis (iš vakarų į rytus) apie 2000 km, plotis (iš šiaurės į pietus) 500–900 km (kitais duomenimis, apie 1200 kilometrų). Beveik iš visų pusių Gobį supa kalnai: Beišanas, Tian Šanis, Mongolijos Altajus, Changajus, Chentejus, Didysis Chinganas, Inšanas, Alašanas, Čilianšanas; tik šiaurės rytuose Gobis pereina į Mongolijos lygumas.
Paviršiaus dažniausias aukštis 1000–1200 m, pavienių kalnų – 2000–2700 m, įdubų – 500–900 metrų. Aukščiausia – Gobio vakarinė dalis; į ją iš šiaurės vakarų įsiterpia Gobio Altajus. Šiaurės Gobis – banguota lyguma, ji pereina į Rytų Gobio įdubą. Gobio rytinė dalis – denudacinė lyguma, kurioje yra pavienių kalnų, lavos plynaukščių. Tarp Gobio Altajaus ir Čilianšano kalnų yra Vidurio Gobio lyguma, joje gausu įdubų; jai priskiriama ir Alašano dykuma. Gobio reljefui būdinga neaukštos skliautakalvės, tarp jų esančios nenuotakios daubos su druskingais ežerais ir druskopelkėmis, platūs senslėniai, liekaniniai kalnagūbriai, atlikuonys, denudaciniai paviršiai, erozinės sritys su tankiu griovų tinklu ir išnašų kūgiais. Dideli paviršiaus plotai nukloti skaldos ir gargždo, dūlėjimo plutų. Smėlio, akumuliacinių formų nedaug (daugiausia Kinijos dalyje ir Mongolijos pietryčiuose).
Gobio kraštovaizdis
Gobio teritorija yra Kinijos–Korėjos platformos pakraštyje ir paleozojaus raukšlinėje juostoje. Nuosėdinės dangos paviršiuje vyrauja viršutinio karbono, kreidos (šioje sistemoje randama dinozaurų fosilijų), paleogeno ir neogeno uolienos. Prekambro ir paleozojaus sluoksniuose yra vario, cinko ir švino, rūdų, aukso, akmens anglių, naftos telkinių.
Klimatas vidutinių platumų, ryškiai žemyninis. Sausio žemiausia temperatūra nuo –18 °C iki –25 °C (retkarčiais iki –42 °C), liepos aukščiausia temperatūra 29–30 °C (retkarčiais iki 45 °C). Per metus iškrinta 50–200 mm kritulių, dažniausiai per vasaros liūtis. Pavasarį dažnos dulkių audros.
Gobis neturi nuotėkio į vandenyną. Upės (periodinės, epizodinės) teka į nenuotakias įdubas, periodinius ežerus; didžiausios periodinės upės: Žuošui (įteka į Gasiun Nuro ežerą), Baidraggolas (į Bon Cagan Nuro ežerą), Tuingolas (į Orog Nuro ežerą), Ongijngolas (į Ulan Nuro ežerą). Yra seklių reliktinių ir periodinių ežerų, kurie išdžiūvę virsta druskopelkėmis ir druskožemiais. Daug negiliai slūgsančio požeminio vandens.
Dirvožemiai skaldingi, akmeningi; vyrauja pradžiažemiai, kalkžemiai, kalciažemiai, gipsažemiai, druskožemiai. Augalija dykumų ir pusdykumių (rytuose). Pusdykumėse auga Gobio ašuotės (Stipa gobica), pelynai, smėlio kopose – saksaūlai, karaganos, eglūnai, erozinėse griovose – žemaūgiai skirpstai, druskingose daubose – druskės, dykumose – druskės, efedros, saksaūlai, eglūnai, oazėse – pelkiniai augalai ir mezofitai, topoliai, gluosniai. Kinijos Gobio drėkinamuose laukuose auginama soros, kukurūzai, sojos, ryžiai, daržovės.
Gyvūnija: dvikupriai kupranugariai, Prževalskio arkliai, kulanai, džeiranai, dauriniai cypliai, mongoliniai švilpikai, stepinės lapės, kiškiai, manulai.
Gobis menkai apgyventas (tankis apie 1 žm./ km2). Gyvena mongolai (chalchai, uigūrai), kinai. Pusdykumėse – klajoklinė gyvulininkystė (veisiama avys, ožkos, arkliai, kupranugariai).
Miestų mažai; didesni: Sainšandas, Dalandzadgadas (Mongolija), Erenhotas, Silinhotas (Kinija). Per Gobį eina Transmongolijos geležinkelis (Transsibiro geležinkelio šaka), jungiantis Ulan Batorą su Pekinu.