Golaseccos kultūra (Golasèkos kultūrà), vėlyvojo bronzos amžiaus ir geležies amžiaus archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi nuo 10 a. pr. Kr. iki 4 a. pr. Kr. pradžios (keltų atėjimo) dabartinėje Šiaurės ir Šiaurės vakarų Italijoje (Lombardijoje, Pjemonte). Pavadinta pagal Golaseccos vietovę (Lombardija).
Žmonės gyveno atvirose ir įtvirtintose gyvenvietėse, įkurtose Alpių perėjose ir prie upių. Būstai statyti ant akmeninių pamatų. Keramika – pūstašonės puodynės, puoštos linijų ir brūkšnelių ornamentu, dubenėliai.
Golaseccos kultūra skiriama pagal laidoseną; mirusieji laidoti pilkapiuose, sudeginti, urnose. Kapas būdavo apdedamas akmens luitais ar dideliais akmenimis. Pilkapiai 3–10 m skersmens, jų pagrindą juosė akmenų vainikas, akmenimis būdavo apdedamas ir takas, vedantis į jį. Gyventojai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, medžiojo ir žvejojo, prekiavo su etruskais, graikais, keltais (gintarą ir koralus mainė į aliejų, javus, vyną ir sūdytą mėsą), Hallstatto kultūros gyventojais (iš jų gaudavo druskos).