Gòlfo srov (angl. Gulf Stream, vok. Golfstrom), šiltoji Atlanto vandenyno srovė, tekanti palei Šiaurės Amerikos šelfą nuo Floridos pusiasalio šiaurinės dalies (kitais duomenimis, nuo Hatteraso kyšulio) iki Niufaundlando bankos; Floridos srovės tęsinys ir Golfo–Šiaurės Atlanto srovių sistemos dalis. Iš pradžių teka į šiaurę, nuo Hatteraso kyšulio – į šiaurės rytus. Srovės plotis nuo 70 km iki 110–120 kilometrų. Apima apie 800 m gylio vandens sluoksnį. Vidutinis greitis apie 3 km/h, didžiausias (iki 10 km/h) būna paviršiniame 200–300 m gylio sluoksnyje, netoli Floridos krantų. Golfo srovės įvairiose akvatorijose srovės greitis per metus nevienodas. Srovės greitį, vandens temperatūrą ir druskingumą labiausiai veikia vėjai pasatai. Paviršinio vandens temperatūra 25–26 °C, druskingumas 36,3 ‰; 400 m gylyje temperatūra 10 °C, druskingumas 36,5 ‰. Ties 38° šiaurės platumos srovės debitas 82 mln. m3/s, prie Niufaundlando seklumų sumažėja iki 40–50 mln. m3/s. Nuo Hatteraso kyšulio Golfo srovė kaitalioja tekėjimo kryptį, sudaro kaičias meandras, skaidosi į šakas, vėl susijungia; meandros daugiausia krypsta į rytus, kartais atitrūksta nuo Golfo srovės ir sudaro plačius sūkurius (ringus). Prie Niufaundlando bankos pakraščio Golfo srovė susitinka su šaltąja Labradoro srove. Netoli 40° vakarų ilgumos Golfo srovė pereina į Šiaurės Atlanto srovę, kuri kerta vandenyną ir teka į šiaurę prie Europos krantų. Golfo srovė su gretimomis šiltosiomis srovėmis – Floridos, Šiaurės Atlanto srove bei jos šakomis Arkties vandenyno pietiniame pakraštyje – sudaro 10 000 km ilgio šiltųjų srovių sistemą (iki Špicbergeno ir Naujosios Žemės), kuri vadinama Golfo srovių sistema. Ši srovių sistema švelnina Europos klimatą; dėl jos poveikio neužšąla Barentso ir Norvegijos jūros.
476