Golodomor (ukr. moriti golodom – marinimas badu), Holodomor, priverstinė žemės ūkio kolektyvizacija Ukrainoje, kuri čia buvo vykdoma sparčiau ir brutaliau negu kituose, ne tokiuose derlingose, SSRS regionuose ir sukėlė visišką žemės ūkio suirutę. Bolševikinė J. Stalino vadovaujama partija vykdydama kolektyvizaciją siekė pašalinti svarbiausią kliūtį kelyje į socializmą – privačią nuosavybę. Iš pradžių kolektyvizaciją buvo bandyta vykdyti savanoriškai. Tačiau 3 dešimtmetyje į kolūkius ir tarybinius ūkius stojo tik varguomenė, o tai sudarė vos apie 3 % kaimo gyventojų ūkių.
1929 J. Stalinas paskelbė visuotinę žemės ūkio kolektyvizaciją. Iš pradžių buvo numatyta iki 1932 kolektyvizuoti 30 % gyventojų ūkių. Tačiau greit persigalvota ir nuspręsta visus privačius ūkius Ukrainoje kolektyvizuoti iki 1930 pabaigos. 1929–30 sovietų valdžia pasiuntė į kaimą apie 100 000 darbininkų, kareivių ir bolševikų partijos aktyvistų, kurie vieną po kito paskelbdavo kaimus kolektyvizuotais. Stalinistai prievartinę kolektyvizaciją vadino klasių kovos su buožėmis (ukrainietiškai – kurkul), t. y. turtingesniais valstiečiais, forma. 1934 Ukrainos valdžia paskelbė išbuožinusi 200 000 valstiečių ūkių, t. y. apie 1 mln. valstiečių. Vadinamuosius buožes valdžia suskirstė į tris grupes: antisovietinius, kuriuos būtina sušaudyti, įkalinti arba ištremti; turtingus išnaudotojus, iš kurių reikia atimti nuosavybę, o juos ištremti; ir politiškai nekenksmingus, bet nepatikimus buožes – jiems drausta stoti į kolūkius ir duota pati prasčiausia žemė. 1930 iš Ukrainos buvo deportuota 75 000 šeimų, 1931 pirmoje pusėje – 23 500 valstiečių.
Ukrainoje vyko valstiečių maištai prieš kolektyvizaciją ir kitokio antisovietinio pobūdžio incidentai, buvo užpuolami, sužalojami ar net nužudomi į kaimą atsiųsti valdžios pareigūnai. Daug valstiečių pasyviai priešinosi kolektyvizacijai: išskersdavo gyvulius, patys bėgdavo į miestus. 1930 Ukrainoje buvo užaugintas geras javų derlius – apie 23 mln. t javų arba 27 % viso SSRS derliaus, tai laikinai užmaskavo kolektyvizacijos neigiamus padarinius. 1931 buvusi sausra, prievartinė kolektyvizacija, ligomis apkrėsti pasėliai gerokai sumažino derlių, o 1932 derlius buvo dar prastesnis – gauta apie 14,6 mln. t javų. Visa tai bei negailestinga Kremliaus kvotų politika, verčiant vietos valdžią pristatyti daugiau javų, negu apskritai įmanoma, 1932 ir 1933 sukėlė badą. Ukrainos valstiečiams badaujant, į kaimus buvo pasiųsta kariuomenė ir partiniai aktyvistai, kurie iškratydavo kiekvieną namą ir konfiskuodavo paskutinius grūdus, net paskutinį maistą. Valdžia ėmė taikyti mirties bausmes už menkiausią kolūkio turto vagystę ir įvedė pasus, kad valstiečiai negalėtų pabėgti į miestus ir išsigelbėti nuo bado. Norint sulaikyti nuo bado į Rusiją bėgančius žmones, buvo uždaryta Ukrainos ir Rusijos siena. Ukrainos pakelės buvo nuklotos lavonais, pasitaikė kanibalizmo atvejų. 1933 badas dar labiau išplito ir pasiekė aukščiausią tašką. Kremlius dėl bado apkaltino vietinę valdžią ir įžiūrėjo Ukrainos nacionalistų ranką pačioje bolševikų partijoje. Nepaisant bado, SSRS tęsė javų eksportą iš Ukrainos į užsienį ir net atsisakė užsienio siūlomos paramos nuo bado kenčiančiai Ukrainai.
Nuo bado ir nuo nevisavertės mitybos sukeltų ligų bei dėl bado sumažėjusio gimstamumo, šiuolaikiniais duomenimis, Ukraina galėjo netekti apie 7 mln. žmonių. Kai kuriais skaičiavimais, šis skaičius gali siekti net 10 milijonų. Ukrainos mokslų akademijos Socialinių ir demografinių studijų institutas 2013 apskaičiavo, kad nuo 1932–33 Didžiojo bado Ukrainoje žuvo apie 4 mln. žmonių. 2016 surengta tarptautinė mokslinė konferencija 1932–1933 Golodomoras ir Ukrainos tautos netektys priėjo išvados, kad Ukrainoje buvo numarinta apie 7 mln. žmonių. Dar apie 3 mln. mirė nuo bado dabartinės Rusijos Federacijos teritorijoje: Kubanėje, kurioje gyveno didelė dalis ukrainiečių, t. p. Pavolgyje, Vakarų Sibire ir Kazachijoje. Ukrainoje 1932–33 didysis badas minimas kaip didžiausia tautos tragedija ir vertinama kaip motyvuota masinė žmogžudystė. Golodomoras Ukrainoje prilygintas tautos genocidui, kurį įvykdė stalininis sovietinis režimas.
memorialo Golodomoro aukoms Kijeve muziejaus ekspozicijos fragmentas (2021 11 27)
Ukrainos saugumo tarnyba 2009 05 25 pradėjo tyrimą dėl Didžiojo bado, kaip masinės tautos žmogžudystės, įvykdytos 1932–33. Ukrainos generalinė prokuratūra, baigusi tyrimą, medžiagą ir kaltinamąjį aktą perdavė teismui. 2010 01 13 Apeliacinis teismas Kijeve paskelbė nuosprendį ir pripažino J. Staliną, V. Molotovą, L. Kaganovičių, P. Postyševą, S. Kosiorą, V. Čubarą ir M. Chatajevičių kaltais dėl masinių žmonių žudynių pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso 445 straipsnio 1 dalį.
Istorikų nuomone, 1932–33 badas buvo sukeltas dirbtinai. Nuomonės skiriasi tik dėl to, ar tai buvo suplanuota ir įgyvendinta antiukrainietiška stalininio režimo akcija, ar nuosekli nusikalstama bolševikų politika, neturinti antiukrainietiško pobūdžio.
L: S. Jekelčyk Ukraina. Modernios nacijos gimimas Vilnius 2009; R. Kusnier Ukraina w latach kolektywizacji i Wielkiego głodu (1932–1933) Toruń 2005; Golod w Ukraine u pervšij polovini vieku XX stoletija: pričini ta naslidki (1921–1923, 1932–1933, 1946–1947). Materiali Mižnarodnej naukovoi konferencjii, 21–22 listopada 2013 Kiiv 2013.
438