Gorodèco tapýba, rusų liaudies meistrų tapyba, plėtojama Žemutinio Naugardo srityje, Gorodeco rajone.
Ant lentų, dažniausiai raižytų, su inkrustacijomis, tapomi dekoratyviniai paveikslai, panò. Jais puošiami gyvenamieji namai (frontonai, langinės, durys, vartai), namų apyvokos reikmenys, baldai, žaislai. Gorodeco tapyba klestėjo 19 a.–20 a. pradžioje. Dažniausiai tapyti miestiečių ir valstiečių šventiniai gyvenimo vaizdai, apjuosti augalinių (gėlių, vaisių, jų pynių) ir gyvūninių (fantastinių paukščių, žirgų) ornamentų. Po 1917 Spalio perversmo imta vaizduoti gyvenimo realijas atspindinčius siužetus (Raudonoji armija, kolūkiečių sambūriai). Paveikslams būdinga lakoniška kompozicija, apibendrintas piešinys, ryškios dekoratyvios spalvos, laisvas platus potėpis, pasikartojantys ploni baltų ir juodų linijų apvadai. Gorodece veikia fabrikas Gorodeco tapyba, jame Gorodeco tapybos verslas atnaujintas ir išplėtotas (žymiausi meistrai – F. Krasnojarovas, D. Kriukovas, I. Lebedevas, I. Mazinas).
917
G. Poliakovo Kautynės Ordino lauke (dekoratyvinės pjaustymo lentos fragmentas, 19 a. antra pusė)