Òstermejeris Gotfrydas (vok. Gottfried Ostermeyer) 1716 04 20Marienburgas (dabar Malborkas, Pamario vaivadija, Lenkija) 1800 03 13Trempai (nuo 1946 rus. Novostrojevo, Kaliningrado sr.), Mažosios Lietuvos raštijos darbuotojas, kalbininkas, evangelikų liuteronų kunigas. Z. Ostermejerio tėvas. 1737–40 Karaliaučiaus universitete studijavo evangelikų teologiją, lankė Lietuvių kalbos seminarą. Nuo 1744 Trempų parapinės mokyklos mokytojas, nuo 1752 Trempų evangelikų liuteronų kunigas. Karaliaučiaus vokiečių mokslo draugijos narys; bendradarbiavo jos leidinyje Preussisches Archiv. Vokiečių kalba parašė ir paskelbė veikalų prūsų ir lietuvių etnografijos, mitologijos istorijos klausimais (Kritiška senprūsių religijos istorija / Kritischer Beytrag zur altpreussischen Religionsgeschichte 1775, Mintys apie senuosius Prūsų žemės gyventojus / Gedanken von den alten Bewohner des Landes Preussen 1780); juose teigė lietuvių tautos, kultūros, kalbos savitumą, smerkė lietuvių nutautinimo politiką, gynė lietuvių kultūrines teises. 1791 Karaliaučiuje išleido Naują lietuvių kalbos gramatiką (Neue littauische Grammatik). Ji gana išsami, yra platus sintaksės skyrius, nagrinėjami ir lietuvių eilėdaros klausimai. Ši gramatika išsiskiria faktinės medžiagos gausumu (pavyzdžiai daugiausia imti iš gyvosios kalbos, nemaža lietuvių priežodžių, patarlių). Buvo parašęs ir lietuvių kalbos gramatikų istoriją (rankraštis neišliko). Parašė Pirmąją lietuviškų giesmių istoriją (Erste littauische Liedergeschichte 1793). Parengė ir išleido giesmyną Giesmės šventos, bažnyčioje ir namie giedojamos (1781), bet bažnytinė vyresnybė uždraudė jį platinti. Gindamas savo giesmyną įsitraukė į ginčą su K. G. Milkumi ir išleido 4 polemines brošiūras apie lietuviškų raštų kalbą, poetiką, vertimo praktiką. G. Ostermejerio darbuose gausu lietuvių knygos istoriografijos duomenų ir knygotyros metodais atliktų tyrimo epizodų, dėl to jis laikomas vienu lietuvių knygotyros pradininkų. Turėjo gausią ir vertingą asmeninę biblioteką su daug lietuviškų ir lituanistinių knygų. Ji ir archyvas pateko M. L. Rėzai, kuris 1819 dalį lietuviškų knygų ir rankraščių nusiuntė A. J. Penzeliui į Weimarą. Šiam tais pačiais metais mirus dalis jo palikimo pateko į Bavarijos valstybinę biblioteką Miunchene.
R: Rinktiniai raštai / parengė L. Citavičiūtė Vilnius 1996.
2069