gòtika Lietuvõs architektroje
Miestų spartesnę plėtrą, amatų klestėjimą, gotikos – pirmojo architektūros stiliaus Lietuvoje – plitimą skatino po Krėvos sutarties (1385) ir Žalgirio mūšio (1410) užsimezgę pastovūs Lietuvos ekonominiai, prekybiniai, kultūriniai ryšiai su Vidurio Europos valstybėmis. Suintensyvėjo mūrinių pastatų statyba. Savivaldos teises įgijusiuose miestuose statyta rotušės, pirklių kiemai, cechų, gildijų pastatai, gyvenamieji namai. Atsiradę šaunamieji ginklai vertė rekonstruoti ir statyti pilis. Įvedus krikščionybę (1387) miestuose ir periferijoje imta statyti daugiau bažnyčių.
Lietuvos vidurinių amžių architektūra susiklostė veikiama Vidurio Europos šalių vėlyvosios gotikos, bet juntama senosios vietinės mūro statybos įtaka, yra renesanso ir iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių žemių perimtų bizantiškosios architektūros bruožų: taip susikūrė savitas, tik Lietuvai būdingas gotikos stilius. Skiriami du Lietuvos gotikos architektūros raidos etapai: ankstyvasis (14 a. pabaiga–15 a. pirma pusė) ir brandusis (15 a. antra pusė–16 amžius). Ankstyvosios gotikos pastatų architektūra paprasta, sienos masyvios, fasadai sunkių proporcijų. Brandžiojo gotikos laikotarpio pastatų kompozicija sudėtingesnė, proporcijos grakštesnės, formos puošnesnės. 16 a. gotikos statiniuose jau žymu Renesanso įtaka.
Šv. Jurgio bažnyčia Kėdainiuose (15 a. antra pusė)
L: Lietuvos pilys Vilnius 1971; Lietuvos architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; Kauno architektūra Vilnius 1991; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: Sakralinė architektūra ir dailė / sud. A. Jankevičienė Vilnius 2002; V. Levandauskas Lietuvos mūro istorija Kaunas 2012.
Sakralinė architektūra
Lietuvoje gotikinės bažnyčios statytos beveik kvadratinio arba stačiakampio plano, halinės trinavės arba vienanavės, su siauresne trisiene apside užbaigta presbiterija. Jos dažniausiai bebokštės, kai kurios pagrindinio fasado centre (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, arba Vytauto bažnyčia, 15 a. pradžia, Šv. Gertrūdos bažnyčia, 15–16 a., abi Kaune) arba šoniniame fasade (Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčia Vilniuje, 1516, Šv. Mikalojaus bažnyčia Kaune, 15 a. pabaiga) turi aštuonkampį bokštą su kvadratiniu pagrindu. Bokšto viršūnę užbaigia smailė (Vytauto bažnyčia) arba šalmas (Šv. Mikalojaus bažnyčia, abi Kaune).
Šv. Onos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčių ansamblis Vilniuje (16 a., 19 a. nuotrauka)
Kartais du bokštai būna pagrindinio fasado kampuose (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, apie 1500; Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis). Bebokščių bažnyčių pagrindinio fasado viršuje – aukštas trikampis arba laiptuotas, nišomis suskaidytas frontonas. Išsiskiria profiliuotu apvadu apjuosta smailėjanti arba pusapskritė portalo arka, virš jos – aukštas langas. Šoniniuose fasaduose ritmiškai išdėstyti langai ir kontraforsai; šie t. p. remia bažnyčių kampus. Gotikinių bažnyčių fasadų pagrindiniai puošybos elementai: tinkuotos įvairių formų nišos, kampu sumūrytų plytų juostos, profiliuoti apvadai, juodų perdegtų plytų ornamentai. Seniausia išlikusi gotikinė bažnyčia Lietuvoje – Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje (pastatyta prieš 1387). Puošniausia kompozicija ir formų įvairumu išsiskiria Šv. Onos bažnyčia Vilniuje (jos proporcijos atitinka Vakarų Europoje taikytus gotikos geometrinius dėsnius).
Gotikos stilius Lietuvoje turėjo įtakos stačiatikių cerkvių architektūrai. Jos statytos stačiakampio plano, halinės vienanavės arba trinavės, su viena (Šv. Mikalojaus, 1514, dvi šoninės apsidės pristatytos vėliau), kartais trimis pusapskritėmis (Švenčiausiosios Trejybės, 1514) arba trisienėmis (Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė, perstatyta 1522, visos Vilniuje) apsidėmis. Cerkvių fasadus puošė tinkuotos nišos, reljefiški plytų ornamentai (Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė), arkatūros juostos (cerkvės – Švenčiausiosios Trejybės, Prisikėlimo, pastarosios išliko fragmentai, abi Vilniuje, abi 16 amžius). Gotikinius vienuolynus sudarė keli dviaukščiai korpusai, jie su bažnyčia formavo uždarą stačiakampį galerija apjuostą kiemą (bernardinų vienuolynas Vilniuje, 1516–79, ir Kaune, 16 a. pradžia).
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Zapyškyje (16 a. pirma pusė)
L: Lietuvos pilys Vilnius 1971; Lietuvos architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; Kauno architektūra Vilnius 1991; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: Sakralinė architektūra ir dailė / sud. A. Jankevičienė Vilnius 2002; V. Levandauskas Lietuvos mūro istorija Kaunas 2012.
Pasaulietinė architektūra
Lietuvos pilių architektūra monumentali, asketiška. 14 a. pabaigoje–15 a. pilys tapo kunigaikščių rezidencijomis su gyvenamaisiais rūmais. Atsiradus šaunamiesiems ginklams jos pritaikytos flanginei gynybai (pastatyti į sienų išorę išsikišę bokštai). Aukšta mūro siena aptverta pilių teritorija suskirstyta į gynybinę, ūkinę ir rezidencinę zonas (Aukštutinė pilis Gardine, 14–15 a., Trakų salos pilis, 15 a. antra pusė).
Perkūno namai Kaune (15 a. pabaiga–16 a. pradžia)
Miestų aikštėse statytos dviaukštės puošnių fasadų su aukštu bokštu gotikinės rotušės (Kauno rotušė, Rotušės aikštė, pradėta 1542, Vilniaus rotušė, 16 a. pabaiga–17 a.pirma pusė, abi vėliau perstatytos). Kiti visuomeniniai pastatai t. p. buvo puošnių fasadų, dažniausiai asimetriškos kompozicijos, su originaliais reljefiškais frontonais (Perkūno namai Kaune, 15 a. pabaiga–16 a. pradžia). Gyvenamieji namai statyti 1–3 aukštų, galu, rečiau šonu, atgręžti į gatvę. Jų planas stačiakampis, aukštuose išdėstyta po 2–3 patalpas. Prie gatvės buvo prekybinė patalpa arba dirbtuvė, kitur – gyvenamieji kambariai, rūsyje – sandėliai arba visuomeninės paskirties patalpos. Namų fasadai dažniausiai paprasti, plokščiasieniai, frontonas suskaidytas nišomis, kartais su tinkuota horizontalia juosta (namas Karmelitų gatvėje 3 Vilniuje). Įvairaus dydžio ir formos langai fasade išdėstyti asimetriškai, nelygiais tarpais.
Prie centrinės gatvės arba aikštės stovintys namai statyti puošnesni, su reljefiškais dekoro elementais (Didžioji gatvė 12, 14 Vilniuje, Rotušės aikštė 2, 3 Kaune).
L: Lietuvos pilys Vilnius 1971; Lietuvos architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; Kauno architektūra Vilnius 1991; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: Sakralinė architektūra ir dailė / sud. A. Jankevičienė Vilnius 2002; V. Levandauskas Lietuvos mūro istorija Kaunas 2012.
Gotikinių pastatų konstrukcijos
Lietuvos gotikinių pastatų sienos kiautinio mūro konstrukcijos (paviršius mūrytas iš plytų, vidus užpildytas akmenimis), rišamoji medžiaga – kalkių skiedinys. Pilių sienose plytų eilės mūrytos pakaitomis su akmenų eilėmis. Kampai ir angokraščiai mūryti iš plytų. Pastatuose plytos rištos gotikiniu būdu (eiles sudaro pakaitomis sumūryti plytų ilgainiai ir trumpainiai). Netinkuotų sienų faktūra nelygi – plytos nevienodo dydžio ir atspalvių, siūlės skirtingo storio. Fasadai puošti juodų perdegtų plytų galais ir tinkuotais baltintais elementais. Brandžiuoju laikotarpiu plačiai naudotos profiliuotos plytos. Daugelio pastatų sienos buvo paremtos kontraforsais. Ankstyvojo laikotarpio kontraforsai masyvūs, vientisi, stačiakampio skerspjūvio (Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje) arba kelių pakopų (Vytauto bažnyčia Kaune). Brandžiojo laikotarpio kontraforsai liekni, laiptuoti, su skirtingo skerspjūvio pakopomis (Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčia Vilniuje) arba daugiakampiai, su velenėliais briaunose (Šv. Onos bažnyčios Vilniuje presbiterija), bernardinų Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios Kaune presbiterijoje (1502) daugiakampiai kontraforsai atitraukti nuo sienos. Angos ir nišos dažniausiai arkos formos, visuomeniniuose ir gyvenamuosiuose pastatuose daugiausia pusapskritės ir segmentinės, bažnyčiose – smailiosios arkos. Pasitaiko stačiakampių ir apskritų nišų (Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Zapyškyje, 16 a. pirma pusė).
Vytauto bažnyčios Kaune interjeras
Gotikinių pastatų vidus tinkuotas, paįvairintas netinkuotais elementais (nerviūromis, braukomis). Sienos kartais puoštos tapyba (Trakų salos pilies salė, 15 a. pradžia, Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčia Vilniuje). Raiškiausi interjero elementai – skliautai. Nedidelių gyvenamųjų, visuomeninių pastatų patalpų ir rūsių skliautai pusiau cilindriniai ir kryžminiai, pilių menių ir bažnyčių presbiterijų – žvaigždiniai (Trakų salos pilis, Vytauto bažnyčia Kaune) ir tinkliniai (Kauno katedra, 16 a. pradžia), bažnyčių šoninių navų – tinkliniai ir krištoliniai (Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčia Vilniuje), zakristijų (Kauno katedra, Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčia Vilniuje) ir gyvenamųjų namų reprezentacinių menių (Rotušės aikštė 2 Kaune, 16 a.) – krištoliniai.
L: Lietuvos pilys Vilnius 1971; Lietuvos architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; Kauno architektūra Vilnius 1991; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: Sakralinė architektūra ir dailė / sud. A. Jankevičienė Vilnius 2002; V. Levandauskas Lietuvos mūro istorija Kaunas 2012.
1577