gòtika Lietuvõs dailėjè
Raida, būdingi bruožai
Gotika Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tapo pirmuoju krikščioniškosios kultūros stiliumi. Čia jos raiška patyrė tam tikrų pokyčių, susijusių su visuomenės gyvenimo raida ir didele bizantiškosios kultūros įtaka. Krikščioniškoji viduramžių kultūra ir gotikos stilius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ėmė reikštis vėliau negu Vakarų Europos šalyse. Sparčiau plisti ji pradėjo nuo 14 a. ir kai kuriose meninės kūrybos srityse išsilaikė iki 16 a. pabaigos (gyvavo su šiuo laikotarpiu jau pradėjusiu reikštis renesansu ir manierizmu). Tipologiškai Lietuvos gotikos dailė artimiausia Šiaurės ir Vidurio Europos gotikai. Lietuvoje šio stiliaus raida skirstoma į ankstyvąją (iki 15 a. vidurio) ir brandžiąją (iki 16 a. vidurio) gotiką.
Ankstyviausi gotikos meno kūriniai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę buvo atvežti dar iki 1251 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo krikšto. 13 a. Lietuvos meninės kultūros reliktų išlikę labai nedaug. Manoma, gotikos bruožų galėjo turėti Rygos auksakalių sukurtos ir Mindaugo karūnavimo iškilmėms 1253 atvežtos Lietuvos valdovų insignijos ir kitos brangenybės. Gotikos ornamentikos motyvus iš atvežtinių kūrinių perėmė ir vietos meistrai (daugiausia juvelyrai). Spartesnis gotikinių vaizduojamosios ir taikomosios dailės dirbinių paplitimas susijęs su 1387 Lietuvos krikštu ir vėlesne katalikybės sklaida. Pirmieji liturginiai drabužiai, indai, meno kūriniai (paveikslai, skulptūros, iliuminuotos knygos) į Lietuvą vežti iš Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Vokietijos ir kitų šalių. Ilgainiui visi bažnyčių interjero įrangos elementai, liturginiai reikmenys, sakraliniai kūriniai pradėti gaminti Lietuvoje.
monstrancija iš Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios (sidabras, auksavimas, stiklas, 15 a., nežinomas auksakalys)
Gotikos laikų dailės kūrinių siužetų ir vaizdinių pagrindiniai šaltiniai – Šv. Rašto knygos, šventųjų gyvenimo aprašymai. Kūryboje buvo įprasta naudoti įvairius pavyzdžius – raižinius, piešinius, liejimo formas. Meistrai retai pasirašydavo ant savo dirbinių, dauguma jų yra anoniminiai. Vaizduojamoji dailė – tapyba ir skulptūra – daugiausia buvo susijusi su bažnyčių puošyba ir liturgija. Gotikos tapyba skirstoma į 3 grupes – sienų tapybą, molbertinius kūrinius ir miniatiūras. Sienų tapyba puošta gyvenamųjų namų ir rūmų salės, bažnyčių navos ir kriptų sienos, skliautai. Dažniausiai naudota al secco technika. Kūriniai sudarė santykinai savarankiškas kompozicijas (epitafines, votų) arba buvo jungiami į naratyvinius ciklus. Taikyta ir architektūros elementus (langų ir portalų nišas, skliautų nerviūras ir kita) išryškinanti simbolinė dekoratyvinė polichromija.
Sienų tapyba
Iš ankstyvosios Lietuvos gotikos sienų tapybos išliko epitafinė freska Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu Vilniaus katedros požemių kriptoje. Spėjama, kad ji sukurta 14 a. pabaigoje vietinio dailininko, kuris kūrė pagal bizantiškosios dailės kanonus, bet prisitaikė prie katalikiškosios ikonografijos. Reprezentacinės sienų tapybos būta ir Trakų salos pilyje (žinoma iš 19 a. kopijų ir fotografijų). Manoma, salių dekore derinta ornamentinės ir figūrinės kompozicijos. Figūros tapytos plokščios, apvestos kontūrine linija, išdėstytos neutraliame fone, kartais pagyvintame architektūriniais ar peizažo motyvais. Šiose freskose ryšku bizantiškosios tapybos įtaka.
16 a. pradžios (brandžiosios gotikos laikotarpis) sienų tapybos išliko Šv. Mikalojaus ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčiose Vilniuje. Šv. Mikalojaus bažnyčios skliautai puošti gotikai itin būdinga dangaus skliautą simbolizuojančia dekoratyvine tapyba.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčios Vilniuje freska Guldymas į karstą (16 a. pradžia)
Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčioje tapyba dengė beveik visas bažnyčios sienas ir skliautus. Freskos dėstomos atskirais siužetais, figūros jose komponuojamos gotikai būdingu vadinamuoju kiliminiu būdu. Šiaurinės navos didžiausiose freskose vaizduojami įvairūs siužetai, sujungti į sudėtingą ikonografinę kompoziciją (šv. Kristoforas, šv. Jurgio kova su drakonu, Jėzaus Kristaus kalimas prie kryžiaus, šv. Pranciškaus gyvenimo ir legendų siužetai, pranciškonų šventieji). Bernardinų konvento koridoriuje 20 a. pabaigoje restauruotas sienų tapybos ciklo fragmentas – Nukryžiuotasis su Senojo Testamento vaizdais. Visa kompozicija paremta viduramžių mąstysenai būdingu Senojo Testamento ir Naujojo Testamento įvykių tipologiniu gretinimu; stilistiškai tokia tapyba skiriama Šiaurės ir Vidurio Europos vėlyvosios gotikos krypčiai. Kai kuriuose siužetuose ryšku 16 a. pradžios vokiškų knygų grafikos įtaka. Taikoma vadinamoji vertybinė perspektyva – svarbiausi asmenys tapomi didesni; figūrų piešinys išraiškingas, formos plokščios, apvestos ryškiu kontūru.
Molbertinė tapyba
Molbertinės gotikinės tapybos Lietuvoje išliko nedaug (ji sunyko arba buvo pertapyta). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje plito ant lentų tempera arba aliejumi tapyti paveikslai. Naudota auksuoti ornamentuoti fonai, suteikiantys vaizduojamam siužetui viršlaikiškumo ir anapusybės prasmę. Populiarūs simboliniai Švč. Trejybės paveikslai, kuriuose Dievas Tėvas vaizduojamas sėdintis angelų apsuptame soste ir prieš save laikantis Nukryžiuotąjį.
Miniatiūrų tapyba
Lietuvoje gotikos stiliaus miniatiūromis puoštos katalikų liturginės ir giesmynų knygos. Rankraščių svarbiausias dekoratyvinis akcentas – ryškių spalvų (dažnai naudojant ir auksą) ornamentiniai inicialai. Kartais inicialai buvo piešiami ranka ir įvežtiniuose inkunabuluose. Išliko iliuminuotų rankraštinių knygų (arba paskirų jų lapų) iš pranciškonų, bernardinų ir dominikonų vienuolynų bibliotekų. Kai kurioms stačiatikių rankraštinėms knygoms būdingas stilizuotų gyvūnų, augalų ir pynių ornamentas. Gali būti, kad Lietuvoje sukurtas seniausias grafinis šv. Kazimiero atvaizdas (medžio raižinys), paskelbtas Z. Ferreri knygoje Palaimintojo Kazimiero gyvenimas (Vita beati Casimiri 1521).
Skulptūra
Veliuonos Madona (medis, 15 a. vidurys, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Lietuvos gotikos skulptūra daugiausia medinė, polichromuota; jos išliko nedaug. Ankstyvajai gotikai priskirtina Seinų Švč. Mergelės Marijos suveriama skulptūra, jos figūra statiška, dekoratyvi, vaizdas simboliškas. Brandžiosios gotikos skulptūrai būdinga didesnis išlenktų kūno formų ir laužytų draperijų dinamiškumas, vaizdo natūralizmas. Itin populiarios buvo didelės Nukryžiuotojo figūros (Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčioje Vilniuje, 15 a.?, Bagaslaviškio bažnyčioje, Širvintų rajono savivaldybė, 16 a. pradžia), dažni ir kiti Jėzaus Kristaus kančios siužetai, prisikėlusio Kristaus skulptūros, Dievo Motinos su Kūdikiu figūros (Veliuonos Madona 15 a. vidurys, Madona su kriauše 16 a. pradžia).
Apvaliosios skulptūros ir reljefai greičiausiai buvo komponuojami į suveriamuosius altorius (Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus Čekiškės bažnyčioje, Kauno rajono savivaldybė, 16 a. pirmas ketvirtis, Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu ir šv. Ona Batakių bažnyčioje, 16 a. pradžia). Dalis išlikusių skulptūrų gali būti įvežtinės, dalis sukurta vietinių meistrų (skulptūra Šv. Jonas Krikštytojas Labūnavos kapų koplyčioje, 15 a. pabaiga–16 a. pradžia). Skulptūrų formos nesudėtingos, apibendrintos.
Taikomoji dailė
Lietuvoje iš gotikos taikomosios dailės daugiausia išliko buityje plačiai naudotų keramikos dirbinių (indai, architektūros apdailos gaminiai, kokliai). 14 a. antroje pusėje–15 a. pradžioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų amatininkai pradėjo gaminti juodąją, arba vadinamąją gotikinę, keramiką, kuri tuo metu plito visoje Europoje. Į Lietuvą buvo įvežama ir keramikos iš gretimų šalių, ypač populiari buvo pirklių iš Lenkijos gabenama baltoji keramika.
14 a. paplito koklinės krosnys. 14 a. pabaigoje–15 a. daug jų būta kunigaikščių, didikų rūmuose ir turtingų miestiečių namuose. Nuo 16 a. vidurio koklinės krosnys plačiau paplito vienuolynų, dvarų pastatuose. Krosnys buvo puošnios, sudarytos iš įvairaus tipo plokštinių ir lovinių glazūruotų koklių. Jie dekoruoti augaliniu ornamentu arba figūriniais atvaizdais (herbais, fantastinių žvėrių ir paukščių arba alegorinėmis figūromis, Šv. Rašto siužetais, Švč. Mergelės Marijos, šventųjų atvaizdais, alegorinėmis, mitologinėmis figūromis). Krosnies viršų puošė iš specialiai gamintų koklių mūrytos karūnėlės, primenančios gotikinių bokštelių, masverko motyvus. Panašiai dekoruotos ir kvadratinės keraminės plytelės, naudotos židinių arba sienų puošybai. Kiek kukliau (augaliniu ir geometriniu ornamentu) puoštos grindų plytelės.
Svarbi gotikos meninių dirbinių grupė – ginklai ir insignijos. Metalinę šarvų plokštę, skydo išorinę pusę arba šalmą puošdavo stilizuotų augalinių ornamentų pynės, kartais – herbai, Nukryžiuotojo, Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdai. Gausiai puošti paradiniai ginklai, kurie ilgainiui prarado savo kovinę paskirtį. Tai iš senųjų smogiamųjų ginklų (buožių) išsirutulioję skeptrai, kurie 16 a. tapo simboliniais valstybės pareigūnų (etmonų, maršalkų, vaivadų) valdžios ženklais, t. p. alebardos, apeiginiai kalavijai. Kazimiero Jogailaičio sidabrinės balnakilpės ir pentinai, padengti smulkaus, preciziško ornamento raštais (apie 1455), liudija didikų ir riterių aprangos detalių prabangą ir meniškumą. 1492 Gardine pagaminta Kazimiero Jogailaičio laidojimo karūna. Ji pasižymi raiškiu gotikai būdingu siluetu. Gaminti ir meniški papuošalai.
Sukurta vertingų kalvystės dirbinių (metalu kaustytos Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčios Vilniuje iždinės durys su reljefiniais atvaizdais, 15–16 a. sandūra). Daug gotikos laikotarpio auksakalystės dirbinių buvo įvežama iš Lenkijos ir kitų šalių (15 a. pabaigos Mišių taurė, nuo 19 a. saugoma Vilniaus katedroje, pagal stilių priskiriama Gdansko auksakaliams). Dideliu meistriškumu pasižymėjo ir Lietuvoje dirbę auksakaliai. 1495 Vilniuje įsikūrusiame auksakalių ceche daugiausia dirbo iš Vokietijos žemių atvykę arba ten mokęsi meistrai. Jie perėmė tuo metu visoje Vidurio Europoje vyravusią vokiečių auksakalystės technologiją ir stilių. Vertingiausi auksakalių sukurti liturginiai indai ir reikmenys, relikvijoriai (Šv. Stanislovo relikvijorius Vilniaus katedroje, 15 a.–16 a. pradžia, pacifikalas Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje Trakuose, 15 a. antra pusė–16 a. pirmas ketvirtis).
taurė (sidabras, auksavimas, 16 a. pirma pusė, Vilniaus arba Vokietijos nežinomas auksakalys, Šv. Onos bažnyčia Šiaulėnuose)
Jiems būdinga meistriškas atlikimas ir visų detalių darna. Monstrancijoms būdingi architektūriniai elementai, tarp kurių įkomponuotos miniatiūrinės Švč. Mergelės Marijos, Jėzaus Kristaus, šventųjų, angelų ir fantastinių gyvūnų figūrėlės, puošnios gėlių pynės, fundatorių herbai ir kiti puošybos elementai (Geranainių bažnyčiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto dovanota monstrancija, 1535). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės cerkvėse naudoti liturginiai indai t. p. turėjo gotikos bruožų. Gotikos stiliaus elementų esama ir 17 a. pradžios liturginiuose reikmenyse (Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčios Vilniuje didžioji monstrancija, 15–16 a., perdaryta 17 a. pradžioje, Ramygalos bažnyčios monstrancija, 1618). Jiems būdinga architektūrą primenantys miniatiūriniai elementai – smailių bokštai, masverkais puošti langai, arkutės.
Lietuvoje būta nemažai gotikinės liturginės tekstilės. Išliko tik pavieniai dirbiniai, seniausias – Vilniaus katedros arnotas, papuoštas 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje siuvinėtu nugaros kryžiumi (vėliau perkeltas ant 17 a. arnoto). Yra išlikę ir keli 16 a. pirmos pusės arnotai, kurių nugaros kryžius puoštas siuvinėtais Dievo Motinos, Nukryžiuotojo, šventųjų atvaizdais.
L: Lietuvos pilys Vilnius 1971; T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; N. Kitkauskas Vilniaus pilys: Statyba ir architektūra Vilnius 1989, 2 patais. ir papild. leidimas: Vilniaus pilys: Istorija, statyba ir architektūra Vilnius 2012; Lietuvos pilių archeologija / sud. J. Genys, V. Žulkus Klaipėda 2001; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: Sakralinė architektūra ir dailė Vilnius 2002; Lietuva iki Mindaugo / sud. E. Jovaiša, A. Butrimas Vilnius 2003; A. Kuncevičius Lietuvos viduramžių archeologija Vilnius 2005.
2397