gòtikos dail
Bendroji apžvalga
Gotikos dailės kūriniais daugiausia buvo puošiama sakralinė architektūra, jie ryškino pastato architektoniką. Kūriniuose derinta simbolinis, alegorinis turinys ir natūralistinės formos, būdinga išryškintos detalės, gausu auksavimo. Skulptūra – svarbiausia gotikos dailės šaka – pradėjo formuotis 12 amžiuje. Akmenine apvaliąja skulptūra ir reljefais puošta sakralinių pastatų fasadai, portalai, timpanai, nišos, pilioriai, konsolės (Strasbūro, 11–14 a., Šv. Stepono Bourges’e, 12–16 a., Dievo Motinos Amiens’e, 1220–88, katedros), antkapiniai paminklai, medine polichromuota skulptūra – interjerai (altoriai, sakyklos, antkapiniai paminklai). Remtasi ikonografinio vaizdavimo tradicija, būdinga Biblijos, šventųjų gyvenimo siužetai. 14–15 a. skulptūroje plito Pietos, Nukryžiuotojo, Šventosios Šeimos ikonografiniai tipai, vadinamosios gražiõsios madonos atvaizdai, plėtota ir buitinė tematika.
Reimso katedros vakrinio fasado pagrindinių durų portalas (13 a.)
Ankstyvoji gotikos skulptūra turi romaninių bruožų, būdinga sąlygiškumas, ornamentiškumas (Saint‑Denis, Laono, Senso katedros, 12–13 a.), ilgainiui įsigalėjo gotikos bruožai: siekta tikroviškesnių proporcijų, psichologinės raiškos, žymu figūrų individualizavimas, būdinga S raidės formos figūrų siluetai, laužytos draperijų klostės, kontrastingas šviesos ir šešėlių žaismas, egzaltacija. Susiklostė skirtingos skulptūros mokyklos: Reimso katedros plastikai (portale – Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai, Švč. Mergelės Marijos apsilankymas pas Elžbietą 1225–45, abiejų skulptorius Mikalojus Verdenietis – Nicolas de Verdun) būdinga natūralios proporcijos, figūrų santūrūs judesiai, Dievo Motinos katedros Chartres’e skulptūros (Melchizedekas, Abraomas ir Mozė 1251) išsiskiria psichologizmu, dvasingumu.
Prancūzijos katedrų plastika turėjo įtakos Vokietijos gotikos akmens skulptūrai (Šv. Petro ir Jurgio katedros Bamberge, 11 a., Marburgo katedros fasadai, Naumburgo katedros vakarinio choro skulptūros Ekkehardas ir Uta, Judo pabučiavimas, abi apie 1260); ji neidealizuota, natūralistinė, ekspresyvi, turi grotesko elementų. Italijos gotikos skulptūrai turėjo įtakos Bizantijos ir antikos dailės tradicija (Pisos baptisterijos skulptūrinis dekoras, 1260, skulptorius N. Pisano, kardinolo de Braye’s antkapinis paminklas Orvieto katedroje, 13 a. pabaiga, skulptorius Arnolfo di Cambio). Ispanijos gotikos plastikoje žymu romaninė stilistika (Burgoso katedra, 1221, Šv. Vincento bažnyčios portalas Áviloje, 12–15 a.), Anglijos gotikos skulptūrai būdinga monumentalios, architektoniškos formos (Welsso, Exeterio, Lincolno, Salisbury katedros).
Pisos baptisterijos sakykla (skulptorius N. Pisano, marmuras, 1260)
14–15 a. Burgundijoje (ypač Dijone, jo priemiestyje Champmolyje) susiformavo savita skulptūros mokykla; raiškia plastika, ekspresyvumu, individualumu išsiskyrė C. Sluterio kūryba (hercogo Pilypo II Drąsiojo, jo žmonos Margaritos Flandrietės ir šventųjų figūros Champmolio vienuolyno portale, 1391–97).
Wiltono diptiko dalis (tempera, apie 1377–1413, Nacionalinė galerija Londone)
V. Stoss. Švč. Mergelės Marijos vainikavimas (medis, polichromija, auksavimas, 1477–89, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios altoriaus dalis Krokuvoje)
14 a. pabaigoje–15 a. Vokietijos bažnyčių interjerai pradėti puošti medinėmis polichromuotomis skulptūromis (pavienėmis ir altorių kompozicijomis). Ilgainiui medinė polichromuota skulptūra išplito ir Šiaurės bei Vidurio Europos šalių bažnyčių puošyboje (Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Krokuvoje altorius, 1489, skulptorius V. Stossas; P. Vischerio, T. Riemenschneiderio skulptūros); šio regiono skulptūrai būdingi vėlyvosios gotikos ir ankstyvojo renesanso bruožų deriniai. 14 a. pabaigoje–15 a. Vakarų Europos (Prancūzijos, Anglijos, Flandrijos, Italijos) skulptūroje įsivyravo internacionalinė gotika. Gotikinių bažnyčių puošyboje sumenko sienų tapybos reikšmė. Ji ir molbertinė tapyba daugiausia plėtota Italijoje. 12–15 a. tapyboje vyravo Sienos mokykla (ji turėjo įtakos internacionalinei gotikai susiformuoti); 13–14 a. žymu ir Bizantijos, ir vietinės dailės įtaka (G. Cimabue, A. Lorenzetti, Gentile da Fabriano). To laikotarpio Giotto di Bondone’s kūryboje ryšku ir renesanso bruožai.
Königsfeldeno bažnyčios vitražas (14 a., Šveicarija)
Nuo 13 a. Prancūzijoje klestėjo vitražas. Ankstyvuosiuose vitražuose yra rankraštinių knygų iliuminacijų bruožų (Saint‑Denis, Dievo Motinos Chartres’e katedrų vitražai, 12 a.), ornamentai ir figūrinės scenos komponuota į medalionus, kvadrato, keturlapio, trilapio struktūras, vyravo ryškios mėlynos, raudonos, geltonos, žalsvos spalvos tonai. 13 a. išsiskyrė Paryžiaus vitražo mokykla (Šventosios koplyčios Paryžiuje vitražai, 1248); jai būdinga sudėtingos kompozicijos, švino juostelėmis sujungtos stiklo plokštelės (Reimso katedra, 13 amžius). 14 a. vitražai prarado griežtą kompoziciją, piešinys nesutapo su švino juostelėmis. 14–15 a. vitražas plėtotas Anglijoje (Westminsterio vienuolyno, Wellso katedros).
Rankraštinių knygų iliuminacijos klestėjo Prancūzijoje (J. Pucelle’io iliustruota maldaknygė iš Belleville’io, 1323–26, J. d’Évreux brevijorius, 14 a. pirma pusė) ir Anglijoje (Karalienės Matildos giesmynas, apie 1310). 15 a. miniatiūrų stiliui turėjo įtakos italų protorenesanso tapyba (brolių Limbourgų miniatiūros brevijoriui Laimingiausios kunigaikščio de Berry valandos 1415–16, vadinamojo Karaliaus René meistro iliustracijos šio karaliaus romanui Širdis meile susižavėjusi / Cœur d’amour épris apie 1460). Vėlyvosios gotikos miniatiūros įvairiose šalyse įgavo panašių bruožų.
Vokietijoje (Pareinėje, tuo metu jai priklausančioje Lotaringijoje), Prancūzijoje, Italijoje plėtota auksakalystė, tekstilė, kurti metalo, kaulo, stiklo dirbiniai. Būdinga sudėtingos, grakščios dirbinių formos, kruopštus atlikimas, įvairių medžiagų ir technikų deriniai (sidabrinis altoriaus retabulas ir frontonas Pistojos katedroje, 13 a. pabaiga, emaliais, gemomis dekoruota karališkoji auksinė taurė iš Prancūzijos, 1390, auksuoto sidabro relikvijorius Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu 14 amžius). 12–13 a. susiformavo savitos emaliavimo mokyklos: Maso (Lotaringija), Reino žemupio (su centru Kölne), Limoges’o, Ispanijos pietvakarių. 13 a. Italijoje sukurta skaidriojo emalio technologija. Apie 1400 Flandrijoje (manoma, Burgundijos kunigaikščių dvare) susiformavo tapyba emaliais ant vienspalviu emaliu dengto paviršiaus.
Šv. Elžbietos Vengrės relikvijorius (varis, auksavimas, apie 1235–49, Šv. Elžbietos bažnyčia Marburge)
gobelenas iš serijos Dama su vienaragiu (apie 1490–1500, Cluny muziejus Paryžiuje)
Visoje Europoje paplito gobelenai, žymiausios – Burgundijos gobelenų dirbtuvės (Arrase, Tournai). Gobelenuose plėtoti bibliniai, šventųjų gyvenimo, istoriniai, mitologiniai, riterių romanų siužetai (N. Bataille’aus dirbtuvėje Paryžiuje išaustas 7 gobelenų ciklas Apokalipsė pagal šv. Joną 1379, dailininkas J. de Bondolfas), vėlyvuoju gotikos laikotarpiu pradėti kurti milflerai (Luaros slėnio audėjų išausta 6 gobelenų serija Dama su vienaragiu apie 1500). Gotikinių baldų formos ir puošyba turi architektūros formų ir detalių bruožų, taikytos naujos technologijos, naudoti tobulesni įrankiai. Iš dramblio kaulo buvo daroma knygų aptaisai, altorėliai, šventųjų statulėlės, relikvijoriai.
Gotikos dailė Lietuvoje
Lietuvoje gotika – pirmasis dailės stilius. Įsigalėjus krikščionybei daugiausia kurta bažnytinė dailė, dekoruoti liturginiai reikmenys. Mūrinių bažnyčių interjerai puošti mediniais altoriais su skulptūromis. Figūrinių grupių išliko nedaug (iki II pasaulinio karo jų būta Šv. Onos bažnyčioje Batakiuose – didžiojo altoriaus reljefinė grupė Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu ir šv. Ona, maždaug 16 a. pradžia, kita). Išlikusiose figūrinėse grupėse žymu Nyderlandų, Vokietijos, Čekijos meistrų maniera; manoma, skulptūros kurtos užsienyje arba vietinių meistrų (Vilniaus arkikatedros archyve saugomame S. Jonavičiaus testamente, surašytame 1523, minimos Vilniaus meistro Jurgio sukurtos statulos Svyrių bažnyčiai). Vyravo Nukryžiuotojo ikonografinis tipas, vadinamosios gražiosios madonos atvaizdai, būdinga grakščios pailgintos proporcijos, neramus drabužių klosčių ritmas. Lyriškumu, jausmingumu, išpuoselėta menine forma (minkštasis stilius) pasižymi Laukžemio (Kretingos rajono savivaldybė) Madona iš Šv. Andriejaus bažnyčios (15 a. pradžia), Veliuonos Madona (15 a. vidurys), Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčios Vilniuje Nukryžiuotasis (15 a.), ekspresyvumu, dramatizmu (kampuotasis stilius) – Bagaslaviškio bažnyčios Nukryžiuotasis, Madona su kriauše (16 a. pradžia). Šv. Jono Krikštytojo statulai iš Labūnavos kapinių koplyčios (15 a. pabaiga) būdinga grubios formos, liaudies meno bruožai.
Visuomeninių ir gyvenamųjų namų fasadai, interjerai, bažnyčių navos, kriptų sienos, skliautai puošti sienų tapyba. Išliko keli gotikos sienų tapybos pavyzdžiai: epitafinė freska Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu Vilniaus arkikatedros kriptoje (14 a. pabaiga), Vilniaus Bernardinų bažnyčios sienų tapybos ciklas (16 a. pradžia). Reprezentacinė Trakų salos pilies rūmų sienų tapyba (15 a. pradžia, žinoma iš 1822 V. Smakausko, 1933 J. Hoppeno kopijų) išsiskyrė ornamentinio ir figūrinio dekoro deriniais. Beveik neišliko gotikinės molbertinės tapybos. Religinės tematikos paveikslų buvo bažnyčiose, didikų rūmuose. Manoma, daugiausia tempera ir aliejiniais dažais ant lentų tapyti dekoratyvūs altoriaus paveikslai su Bizantijos ikonų tapybos bruožais – ryškiais tonais, auksiniu fonu. M. Strijkovskis mini kunigaikščio Algirdo ir jo žmonos Elenos portretus, raito Vytauto Didžiojo portretą (nutapytas ant vėliavos; neišliko), Lietuvos Metrikoje aprašytas paveikslas su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu auksiniame fone, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio A. Goštauto testamente minimas brangakmeniais puoštas Švč. Mergelės Marijos tapytas atvaizdas. Paveikslo Sapiegų Madona (16 a. pradžia, pertapytas 17 a.) Švč. Mergelės Marijos atvaizdas atitinka krikščioniškąją ikonografiją, kuri vyravo gotikos dailėje.
Bažnyčios puoštos vitražais (Trakų saloje, Liškiavoje ir kitur rasta to laikotarpio spalvoto stiklo šukių). Katalikų ir stačiatikių liturginės knygos bei giesmynai (gradualai) dekoruota miniatiūromis. Knygų (jos buvo perrašomos ir puošiamos bernardinų, stačiatikių metropolito skriptoriumuose) iliustracijoms turėjo įtakos atvežtinės knygos. Ilgainiui susiklostė savitas puošybos stilius. Lotyniškoms knygoms su gotiškojo stiliaus rašmenimis būdinga ornamentiniai ryškių spalvų, auksuoti inicialai (Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomų 15 a.–16 a. pradžios bernardinų ir dominikonų giesmynų fragmentai iš Troškūnų, Palėvenės, Tytuvėnų vienuolynų). Slavų bažnytinės knygos išsiskiria puošnumu, būdinga inicialai su susipinančiu augaliniu ornamentu, teratologinio stiliaus miniatiūros su susiraizgiusiais fantastiškais gyvūnais (Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugomos Mstyžiaus, 14 a., L. Sapiegos, 15 a., evangelijos).
monstrancija, 1535 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio A. Goštauto dovanota Geranainių bažnyčiai (auksuotas sidabras, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
To laikotarpio taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniais daugiausia puošti gyvenamųjų namų interjerai, t. p. drabužiai. Dirbiniams būdinga trapios ištęstos formos, grakštūs ažūriniai siluetai, ryškios lokaliosios spalvos, meistriškas atlikimas. Nuo 15 a. plito užsienio šalių dirbiniai: stiklo indai iš Venecijos, plonasienis fajansas iš Vokietijos ir Flandrijos. Gaminta odos dirbiniai, keramika, tekstilė, siūti drabužiai. Daugiausia gaminti metalo dirbiniai; veikė Auksakalių cechas (įsteigtas 1495 Vilniuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščio Aleksandro privilegija), Auksakalių brolija (minima 1497), nuo 16 a. metalo dirbinius gamino ir Ukmergės, Kėdainių, Raseinių auksakaliai.
Buities įvairūs reikmenys, papuošalai, ginklai gaminti iš vietinės pelkių rūdos ir atvežtinės žaliavos. Nuo 15 a. didikų dvaruose buvo sidabrinių, paauksuotų lėkščių, bokalų, ąsočių, sidabrinių šaukštų ir kaušų, dėžučių. Raitelio formos bronzinė akvamanilė (13 a. antra pusė –14 a. pradžia, rasta prie Gardino pilies), liūto formos akvamanilė (13–14 a. pradžia, rasta Bartkuškyje) liudija Lietuvos ryšius su Pareinės metalo dirbtuvėmis. Bažnytinės taurės, monstrancijos, kryžiai, papuošalai panašūs į vokiečių, čekų, lenkų dirbinius (Vilniaus arkikatedros taurė, 15 a. pabaiga, Geranainių bažnyčiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio A. Goštauto dovanota monstrancija, 1535), būdinga grakščios proporcijos, vertikalios linijos, ažūrinis ornamentas. Atsirado europietiškų žiedų, kabučių, grandinėlių, karolių, apyrankių (išnyko baltiški papuošalai iš paprasto ir pasidabruoto žalvario, sidabro), gamintos apskritos plokštelinės ir žiedinės segės, dekoruotos raižyba, granuliavimu, filigranu, segės gyvūniniais galais, įvairūs vėriniai. Gardino, Trakų ir Vilniaus Žemutinės pilies, Vyskupų rūmų kultūriniuose sluoksniuose rasta buitinių indų: nedidelių ąsotėlių su viena ar keliomis ąselėmis (kartais piltuvėliais), įvairių puodynių, puoštų negiliai įrėžtu tiesi, laužytų ar banguotų linijų ornamentu, įvairaus dydžio dubenų glazūruotu vidumi, gertuvių plonais kakleliais. Kartais indai glazūruoti vienos ar net kelių spalvų glazūromis. 13 a. Gardino Aukštutinės pilies dekorui panaudotos glazūruotos plytelės. 14 a. (pradėjus statyti koklines krosnis) gaminti meniški kokliai – puodynės formos, vėliau dubeniniai, plokštiniai, loviniai, puošti herbais, augaliniu ornamentu, Biblijos siužetais, Švč. Mergelės Marijos, šventųjų atvaizdais, mitologinėmis, alegorinėmis scenomis. Nuo 12 a. horizontaliosiomis rėminėmis staklėmis (iki tol naudotos vertikaliosios) austi vilnoniai, lininiai audiniai, vyravo nesudėtingų dryželių, langelių, eglučių raštas. Išliko 15 a. pabaigos aukso siūlais įvairiu ornamentu siuvinėtų dirbinių (meniški Kazimiero Jogailaičio žmonos Bernardinų bažnyčiai Vilniuje padovanoti siuviniai, Lietuvos nacionalniame dailės muziejuje saugomi vėlyvosios gotikos arnotai, puošti siuvinėtomis figūrinėmis scenomis, Sudervės bažnyčios kapa iš puošnių itališkų audinių, 15 a. antra pusė).
L: T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; J. Baltrušaitis Visuotinė meno istorija t. 2 Kaunas 1992; M. Matušakaitė Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje Vilnius 1998; A. Martindale Gotikos menas Vilnius 2000; E. Laucevičius, R. B. Vitkauskienė Lietuvos auksakalystė XV–XIX a. Vilnius 2001; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: Sakralinė architektūra ir dailė Vilnius 2002; E. Panofsky Die deutsche Plastik des 11. bis 13. Jahrhunderts München 1924; M Dvoržak Očerki po iskusstvu srednevekovja Moskva 1934; J. H. Harvey The Gothic World 1100–1600 London 1950; H. Focillon The Art of the West: Gothic 2 v London 1963; J. Evans The Flowering of the Middle Ages London 1966.
2972
-gotika