Lessing Gotthold Ephraim (Gotholdas Efraimas Lèsingas) 1729 01 22Kamenz (Saksonija) 1781 02 15Braunschweig, vokiečių dramaturgas, literatūros ir dramaturgijos kritikas, teoretikas. Žymiausias Šviečiamojo amžiaus vokiečių literatūros, nacionalinio teatro kūrėjas. Prūsijos mokslų akademijos narys (1760). Rūmų patarėjas (1776).
Gotthold Ephraim Lessing (dailininkė Anna Rosina de Gasc, 1767–68, Gleimhauso muziejus Halberstadte)
1746–48 Leipcige studijavo teologiją, mediciną, gilinosi į filosofiją, filologiją, matematiką. 1752 baigė Wittenbergo universitetą (laisvųjų menų magistras). Bendravo su F. C. Neuber aktorių trupe. 1750 pirmojo vokiečių teatrui skirto laikraščio Beiträge zur Historie und Aufnahme des Theaters (išėjo 4 numeriai) vienas įkūrėjų ir redaktorių. 1754 pradėjo leisti jo tęsinį pavadinimu Theatralische Bibliothek (ėjo iki 1758, 4 t.). Laikraščio Laiškai apie naujausiąją literatūrą (Briefe, die neueste Literatur betreffend 1759–66, išėjo 23 numeriai, juose išspausdinti 333 G. E. Lessingo laiškai; lietuvių kalba fragmentas 1978) vienas leidėjų; 33 laiške perspausdino P. Ruigio dviejų lietuvių liaudies dainų – Aš atsisakiau savo močiutei ir Anksti rytą rytužį – vertimus. Nuo 1751 bendradarbiavo laikraštyje Berlinische privilegierte Zeitung (vėliau pavadintas Vossische Zeitung). 1767–68 vokiečių nacionalinio teatro Hamburge dramaturgas ir kritikas. 1770–76 dirbo Braunschweigo hercogo bibliotekininku Wolfenbüttelyje (dabar ten yra G. E. Lessingo kūrybos tyrinėjimų centras). 1775 ir 1776 lankėsi Italijoje.
Kūryba
G. E. Lessingas siekė reformuoti vokiečių teatrą. Kritikavo klasicistinio teatro atitrūkimą nuo gyvenamojo meto realijų, griežtų taisyklių laikymąsi, siūlė remtis ne vien istoriniais siužetais, bet kurti apie amžininkus, iš teatro reikalavo gyvenimiškos tiesos, suartino tragediją ir komediją, pradėjo kurti vidurinės klasės veikėjų paveikslus. 1748 pastatyta viena pirmųjų G. E. Lessingo komedijų Jaunasis mokslininkas (Der junge Gelehrte, išspausdinta 1754). Ankstyvosiose dramose (Žydai / Die Juden, pastatyta 1749, išspausdinta 1754, Laisvamanis / Der Freigeist, išspaudinta 1755) kėlė humanizmo idėjas. Tragedija Mis Sara Sampson (1755) laikoma pirmąja vokiečių miestelėnų tragedija (jos veikėjai – miestelėnai), komedija Mina fon Barnhelm (1767, lietuvių kalba 1968) – pirmąja vokiečių tautine komedija, ir pirmąja, kurios veikėjai – aristokratai; joje keliama patriotiškumo idėja. Žymiausia pjesė – proza parašyta tragedija Emilija Galoti (1772, lietuvių kalba 1943) – sukurta pagal Šviečiamojo amžiaus literatūrai būdingą dorybės ir ydos schemą, netiesiogiai kritikuojama aristokratų savivalė (veiksmas vyksta Renesanso epochos Italijoje, bet atpažįstama 18 a. Vokietija). Švietėjiško humanizmo, tautinės ir religinės tolerancijos idėjos keliamos 12 a. pabaigos kryžiaus karo įvykius vaizduojančioje dramoje Natanas Išmintingasis (Nathan der Weise 1779, pastatyta 1783, lietuvių kalba 1915). Teigiama, kad ne religinė ar tautinė priklausomybė, o dorovinės savybės lemia tikrąsias vertybes ir yra humanizmo prielaida. Dar sukūrė eilėraščių anakreontinės poezijos pavyzdžiu, švietėjiškų pasakėčių, epigramų (poezijos ir epigramų rinkinys Mažmožiai / Kleinigkeiten 1751).
Estetikos veikale Laokoonas, arba Apie tapybos ir poezijos ribas (Laokoon oder Über die Grenzen der Malerei und Poesie 1766, papildytas leidimas 1788, lietuvių kalba 1968) nagrinėjo tapybos ir poezijos ypatumus, polemizavo su J. J. Winckelmannu, kuris sukūrė teoriją, sutapatinančią vaizduojamąjį ir žodinį menus, teigė, kad šių menų objektai ir raiškos galimybės skirtingi. G. E. Lessingas kritikavo aprašomąją literatūrą, alegoriškumą tapyboje ir poezijoje, pateikė savitą grožio ir bjaurumo sampratą pabrėždamas jų skirtingumą žodiniame ir vaizduojamajame menuose. Paneigė klasicizmo dramos taisykles, atmetė skirstymą į teigiamus ir neigiamus herojus, teigė, kad turi būti vaizduojami charakteriai su ydomis ir dorybėmis, tokie, kokie yra realiame gyvenime; charakteris turintis būti tipiškas, bet nepraradęs individualių bruožų. Šios idėjas plėtotos recenzijų rinkinyje Hamburgo dramaturgija (Hamburgische Dramaturgie 2 t. 1767–69, sudaro Hamburgo teatro spektaklių 104 recenzijos su teorine dalimi; lietuvių kalba fragmentas 1978), jame suformulavo antiklasicistinę dramos teoriją. Atmetė vadinamojo trijų vienovių principo reikalavimą pripažindamas tik veiksmo vieningumo būtinybę, siūlė remtis ne vien istorine medžiaga, kad tragedijos personažai būtų amžininkai, pripažino kūrėjo teisę nukrypti nuo istorinės tiesos vardan meninės. Šiuo veikalu rėmėsi J. W. Goethe, F. Schilleris ir kiti kūrėjai. Dar parašė veikalą apie pasakėčios teoriją Traktatas apie pasakėčią (Abhandlungen über die Fabel 1759). Dramos, estetikos traktatai, kritikos ir literatūros teorijos veikalai padėjo vokiečių nacionalinės literatūros, teatro pagrindus.
2959