gòtų kalbà, viena rytų germanų kalbų. Vartota gotų, apie 2 a. iš Vyslos žemupio regiono išsikėlusių prie Juodosios jūros ir gyvenusių dabartinėse Vengrijos, Austrijos, Italijos, Ispanijos, Ukrainos teritorijose. Skiriamos ostgotų ir vestgotų tarmės, išnykusios apie 8 a., išskyrus Krymo gotų kalbą (16 a. iš Krymo gotų buvo užrašyti 68 žodžiai ir trumpi sakiniai). Gotų kalba priklauso periferiniam germanų kalbų arealui. Išlaikė daug archajiškų fonetikos, žodžių kaitybos, sintaksės ypatybių ir yra labai svarbi germanų kalbų lyginamajai gramatikai. Seniausi gotų kalbos rašto paminklai runomis yra iš 3–4 amžiaus. Vėliau vartoti gotų rašmenys. Manoma, juos (27 ženklai) sukūrė NT iš graikų kalbos į gotų kalbą vertėjas vestgotų vyskupas Wulfila, remdamasis 4 a. graikišku raštu, kai kuriais runų ženklais, t. p. lotyniškais rašmenimis (Uppsalos universiteto bibliotekoje saugomas 5–6 a. rankraštis Codex argenteus – NT vertimo nuorašas ostgotų tarme). Gotų kalba turėjo tam tikros įtakos ispanų, italų, portugalų kalbų žodynui.
2271