grãfika (gr. graphikos – užrašytas, nupieštas), vaizduojamosios dailės šaka, kurios svarbiausios meninio vaizdo kūrimo priemonės yra kontūrinė linija, juodų ir baltų arba spalvotų dėmių deriniai, štrichas. Piešinys kuriamas pieštuku, plunksna, tušu, anglimi, sangvinu, sepija popieriuje (unikalūs grafikos kūriniai) arba jo atvirkščias vaizdas raižomas (raižymas) ar ėsdinamas chemikalais metalo, medžio, linoleumo, akmens plokštėse (klišėse), nuo kurių spausdinami grafikos lakštai. Pagal paskirtį skiriama: lakštinė grafika, knygų grafika, reprodukcinė grafika, taikomoji grafika. Taikomajai grafikai kartais priskiriama ir knygų apipavidalinimas bei iliustracijos, plakatas, ekslibrisas. Pagal atlikimo techniką grafika skirstoma į piešinius ir spausdintinę grafiką (estampas). Grafikos kūriniai spausdinami iškiliaspaude (medžio raižinys, linoraižinys), giliaspausde (vario raižinys, plieno raižinys, ofortas, sausoji adata, akvatinta, mecotinta, fluorofortas, minkštasis lakas), plokščiaspaude (litografija) technika. Atskira spausdintinės grafikos technika yra monotipija.
A. Dürer. Šv. arkangelo Mykolo kova su slibinu (medžio raižinys, 1498)
Grafikos raida
Grafikos užuomazgų esama ikiistorinėje dailėje – tai piešiniai ant uolų, kaulo dirbinių, keramikos. Seniausia spausdintinės grafikos technika – medžio raižinys; šia technika 8–9 a. pradėta kurti Rytų šalyse (Kinijoje, Korėjoje). 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje spausdintinė grafika atsirado Europoje. 15 a. pirmoje pusėje Vokietijoje medžio raižiniuose vyravo Kristaus kančios, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenimo siužetai. 15 a. antroje pusėje medžio raižiniais pradėta iliustruoti spausdintas knygas (Biblia pauperum, apie 1470; Hartmanno Schedelio Weltchronik 1493, kuriai daugiau kaip 1800 raižinių sukūrė M. Wolgemutas, W. Pleydenwurffas). Blokinės knygos (jų iliustracijos raižytos spaudai naudojamose medžio klišėse kartu su tekstu) kurtos iki 15 a. trečio ketvirčio, vėliau medžio klišėse raižyti tik vaizdai. Renesanso epochoje medžio raižinio techniką tobulino vokiečių dailininkai A. Düreris, H. Baldungas, H. Holbeinas jaunesnysis; įsitvirtino realistinis vaizdavimas, atsisakyta gotikai būdingų lenktų kūno formų, sunkių drabužių klosčių. 1516 Italijoje Ugo da Carpi išrado spalvotą medžio raižinį (chiaroscuro). 15 a. viduryje Vokietijoje atsirado vario raižinys, 15 a. antroje pusėje šią techniką plėtojo M. Schongaueris, V. Stossas. 16 a. pirmoje pusėje renesansine raižyba išsiskyrė Niurnbergo (H. S. Behamas), Augsburgo ir Dunojaus (A. Altdorferis) mokyklos; Nyderlanduose grafikos techniką plėtojo Lucas van Leydenas, Italijoje Rafaelio ir kitų dailininkų paveikslų kopijas raižė M. A. Raimondi.
Rembrandt. Miesto peizažas su vėjo malūnu (plunksna, tušas, apie 1641, Condé muziejus Chantilly)
17 a. plėtotos oforto ir vario raižinio technikos, įsivyravo baroko stilistika; būdinga daugiaplaniškumas, banguojančios linijos, šešėliavimo efektai. Vokietijoje barokinių portretų sukūrė Dominicus Custosas (1560–1612), Lucas (1579–1637) ir Philippas (1628–93) Kilianai. Antverpene veikė P. P. Rubenso mokykla‑dirbtuvė (dirbo Paulus Pontius, 1603–58, Lucas Vorstermanas (1595–1675), mokėsi W. Hondius, Willemas Jacobsas Delffas, 1580–1638). Žymiausias oforto meistras buvo Rembrandtas. Portretus raižė A. van Dyckas, animalistinio žanro raižinių sukūrė Nicolaesas Berchemas, 1620–83, P. Potteris. Žymiausio to meto prancūzų grafiko J. Callot estampai išsiskyrė tobula technika, groteskiškumu, ironija, realistiniu vaizdavimu.
18 a. Prancūzijoje portretus raižė Pierre’as Drevet, 1663–1738, Robert’as Nanteuil’us (1623–78), knygų iliustracijas kūrė Charles’is‑Nicolas Cochinas (1715–90), Nicolas‑Henri Tardieu (1674–1749). Rokoko stilistika, gracingomis, lengvomis formomis išsiskyrė F. Boucher ofortai. Žymių dailininkų paveikslų kopijų išraižė Gérardʼas Edelinckas (1640–1707), spalvotus estampus kūrė Philibertʼas‑Louis Dubucourt’as (1755–1832), Jacobas Christophas Le Blonas (1667–1741), Louis‑Marinas Bonnet (1736–93) ir kiti. 1768 prancūzų grafikas Jeanas‑Baptisteʼas Nicolas Le Prince’as (1734–81) išrado akvatintos techniką. Anglijoje W. Hogarthas pagal savo paveikslus kūrė buitinės tematikos satyrinius estampus, moralizuojančias karikatūras. 18 a. antroje pusėje Anglijos grafikoje paplito spalvotas metalo raižinys; mecotintos technika estampus kūrė Richardas Earlomas (1743–1822), Williamas Wardas (1766–1826). T. Bewickas išrado skersai pjauto medžio raižymo techniką, kuri turėjo įtakos anglų grafikos raidai. Knygų iliustracijų sukūrė W. Blake’as. To meto italų grafikoje išsiskyrė G. B. Piranesi, B. Bellotto urbanistiniai Romos, Venecijos peizažai, paplito reprodukcinė grafika (Giovanni Volpato, 1735–1803, Giuseppe Longhi, 1766–1831), Vokietijoje baroko ir rokoko stiliaus ofortų sukūrė S. Gessneris, Johannas Elias Ridingeris (1698–1767), D. N. Chodowieckis.
16–17 a. Ispanijos grafikoje vyravo baroko stilius. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje grafikos kūrinių sukūrė F. J. de Goya; jiems būdinga ekspresija, fantazija, socialines ydas, karą, žmonių tamsumą smerkiantys siužetai. 17–18 a. Rusijoje Adrianas Schoonebeckas (apie 1658–1705), Aleksejus Zubovas (apie 1682–apie 1751) išraižė Sankt Peterburgo panoramų, batalinių, triumfo tematikos kompozicijų; 18 a. klasicistinių portretų sukūrė Jevgrafas Čemesovas (1737–65), Ivanas Sokolovas (1717–1757), 19 a. klasicizmo tradicijas tęsė Ignacas Klauberis (1745?–1817), Andrejus Uchtomskis (1771–1852), Nikolajus Utkinas (1780–63), jie raižė portretus, peizažus. Buitinės tematikos litografijų sukūrė A. Orlovskis, Ignacas Ščedrauskas (1815–70). 18–19 a. Japonijoje klestėjo ukijo‑ė mokyklos spalvota medžio raižinio technika, pasižyminti lokalių spalvų koloritu, precizišku linijų ritmu, dekoratyvumu; plėtota peizažas (K. Hokusai, A. Hirošige), portretas (Utamaro, Utagava Kunisada, 1786–1865), buitinės tematikos kompozicija (Kijonaga Torii). Spalvoto medžio raižinio pradininkas – S. Harunobu.
K. Hokusai. Poetas Toba tremtyje (iš ciklo Kinijos ir Japonijos poetai, medžio raižinys, apie 1830)
19 a. Europos grafikoje vyravo realizmas ir romantizmas, taikytos litografijos, plieno ir toninio medžio raižymo technikos. Prancūzijoje litografijų sukūrė E. Delacroix, T. Géricault, H.‑V. Daumier (karikatūros), J. Chéret (afišos). 19 a. antroje pusėje atsirado chromolitografija. 19 a. antroje pusėje knygoms iliustruoti taikytas medžio raižinys; žymaus to meto prancūzų iliustratoriaus G. Doré kūriniams būdinga realistinis piešinys, romantiška nuotaika. Socialinė tematika išsiskyrė T.‑A. Steinleno, 20 a. – F. Masereelio grafikos kūriniai. 19 a. vokiečių grafikoje plėtota istorinė, buitinė, socialinė tematika (M. Klingeris). Anglų dailininko F. Brangwyno kūryboje vyravo miesto gyvenimo vaizdai, industriniai motyvai, A. V. Beardsley estampai turi sąsajų su art nouveau, Belgijos grafikoje ryšku simbolizmas (J. Ensoras). 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje Rytų ir Šiaurės Europoje grafiką kūrė lenkai L. Wyczółkowskis, W. Skoczylas, čekas M. Švabinský, norvegas E. Munchas, suomis A. Gallénas‑Kallela, švedas A. L. Zornas ir kiti.
M. Vint. Balkonas (autolitografija, 1973; © LATGA / EAU, 2020)
20 a. pradžioje atsirado linoraižinys; grafikoje išryškėjo naujos meno kryptys – ekspresionizmas (E. Nolde, M. Pechsteinas, F. Marcas, A. Macke), kubizmas (K. Schwittersas), abstrakcionizmas (V. Kandinskis). Vokiečių grafikoje socialine tematika išsiskyrė K. Kollwitz, O. Dixo, G. Groszo grafikos kūriniai. Rusijoje lakštinę ir knygų grafiką kūrė V. Favorskis, A. Kravčenko, Nikolajus Kuprejanovas (1894–1933), Andrejus Gončiarovas (1903–79), M. Dobužinskis; būdinga realizmas, meistriška, raiški raižyba. 20 a. antros pusės Europos grafika pasižymi stilistikų, formų, tikrovės interpretacijų įvairove. Jos plėtotei įtakos turėjo abstrakcionizmas, siurrealizmas, opartas. Įvairiomis technikomis estampų sukūrė J. Miró, Mario Delitala (1887–1990), Matti Petäjä (1912–95), H. Hartungas, R. Rauschenbergas, V. Vasarely ir kiti.
2704
Lietuvos grafika
Lietuvoje grafikos užuomazgų yra archeologinių radinių piešiniuose, ornamentuose. Spausdintinė grafika atsirado 16 a. kartu su knygų spausdinimu. Medžio raižiniais buvo iliustruota P. Skorinos Mažoji kelionių knygelė (apie 1522), Apaštalas (1525), M. Mažvydo Katekizmas (1547), J. Bretkūno Postilė (1591).
16 a. sntroje pusėje paplito lakštinė grafika (Žygimanto Augusto portretai, M. Flensburgiečio Vilniaus vaito Stanislovo Sabino portretas 1590), 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje pradėtas plėtoti peizažo žanras (T. Makowskio Trakų, Kauno panoramos). 17 a. vyravo knygų grafika; iliustracijas raižė A. ir L. Tarasevičiai, L. Kščonovičius (apie 1650–1704), C. Götke, T. Makowskis, T. Schnopsas (dirbo 1666–71) ir kiti. Jų raižiniai baroko stilistikos (įsigalėjo 17 a. 4 dešimtmetyje), būdinga realizmas, sudėtingos barokinės kompozicijos. Vario raižinio technika kurti portretai; nemažai Lietuvos didikų portretų sukūrė užsienio šalių raižytojai: D. Custosas (pagal G. B. Fontanos piešinius) išraižė kunigaikščių Radvilų portretus (išspausdinti 1601 Innsbrucke išleistoje knygoje Augustissimorum imperatorum…), L. Kilianas sukūrė keturis Vilniaus vyskupo Eustachijaus Tiškevičiaus portretus.
M. Flensburgietis. Vilniaus vaito Stanislovo Sabino portretas (vario raižinys, 1590, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
J. Perli. Jėzaus Nazariečio statula Antakalnyje (vario raižinys, 1800, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
18 a. paplito lakštinės grafikos portretai; žymiausias to meto portretų raižytojas – H. Leibovičius (išraižė didelio formato Radvilų giminės portretų). Vilniuje religines kompozicijas ir portretus kūrė P. V. Balcevičius, I. Karęga, J. Perlis. 18 a. pabaigoje grafikos kūrinių meninis lygis sumenko. 19 a. grafika tapo profesionalia (ir savarankiška) dailės šaka. 1805 Vilniaus universitete įkurta Grafikos katedra (dėstė I. Veisas, J. Saundersas, F. L. Lehmannas, vėliau – šios katedros mokiniai M. Podolinskis, G. Kislingas). Studentai lavinti istorinio žanro, portreto, peizažo, kaligrafijos srityse. Daugiausia vario raižymo technika kurti klasicistiniai portretai, knygų grafika. Litografijos raidai įtakos turėjo Vilniuje veikusios Vilniaus universiteto (įsteigta 1821), vėliau M. Pšibilskio (veikė 1829–57), J. Ozemblovskio (1833–63), A. Kliukausko (1834–63), I. Perlio (1863–76) privačios litografijos spaustuvės.
Romantinės stilistikos litografijų ir knygų iliustracijų sukūrė V. Slaveckis, J. H. Głowackis, K. Bachmatavičius, K. Račinskis, K. Ripinskis, J. Ozemblovskis, M. Pšibilskis, H. Žukauskas ir kiti. 1846–75 Vilniuje ir Paryžiuje spausdintas J. K. Vilčinskio Vilniaus albumas (daugiau kaip 350 lakštų); jame savo kūrinius reprodukavo A. V. Žametas, K. Ripinskis, M. E. Andriolis ir kiti. 4–5 dešimtmečio knygų grafikoje paplito medžio raižinys (V. Smakausko iliustracijos J. I. Kraszewskio knygai Vitolio rauda 1846) ir plieno raižinys. 19 a. antroje pusėje (po 1863 sukilimo) Lietuvoje ir užsienyje kūrė M. E. Andriolis, A. Römeris, A. Zaleskis.
20 a. pradžioje grafikoje vyravo knygų ir žurnalų iliustracijos. Grafikos kūrinių sukūrė, knygų apipavidalino M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius, P. Rimša ir kiti. Kūriniuose žymu simbolizmo ir moderno įtaka, taikyta tautodailės ornamentika. 20 a. grafikos raidai įtakos turėjo 1926 Kauno meno mokykloje įsteigta Grafikos studija (1941 perkelta į Vilniaus dailės akademiją). Išsiplėtė kūrinių tematika, praturtėjo grafikos technika (ypač medžio raižinių ir linoraižinių). Grafikos studijos mokiniai V. Petravičius, V. K. Jonynas, P. Augius (Augustinavičius), V. Ratas‑Rataiskis plėtojo tautodailės meno tradicijas ir modernizmo kryptis. 4 dešimtmetyje knygų iliustracijų sukūrė V. K. Jonynas, V. Petravičius, P. Augius (Augustinavičius), M. Bulaka, D. Tarabildienė, J. Kuzminskis, A. Kučas. 3–4 dešimtmetyje sukurta plakatų (P. Kalpokas, A. Galdikas, V. K. Jonynas), ekslibrisų (P. Galaunė), karikatūrų (S. Žukas, A. Varnas, T. Kulakauskas).
V. Petravičiaus iliustracija (antraštinis lapas) liaudies pasakai Marti iš jaujos (medžio raižinys, 1938)
Avangardistinių, abstrakčių estampų sukūrė po II pasaulinio karo iš Lietuvos pasitraukę dailininkai T. Valius, R. Viesulas, H. Šalkauskas, E. Kubbos. 5–6 dešimtmetyje vyravo knygų grafika, daugiausia iliustruoti lietuvių literatūros klasikų kūriniai, tautosaka; būdinga realistinis piešinys, dekoratyvi forma (J. Kuzminskis, M. Bulaka, A. Kučas, V. Jurkūnas, P. Rauduvė, D. Tarabildienė, V. Galdikas, A. Makūnaitė, A. E. Steponavičius, B. Žilytė). 7 dešimtmečio grafikai būdinga stilių įvairovė, formos ekspresija, lakoniškas piešinys, vaizdų metaforos, abstrakti raiška. Lakštinėje grafikoje ryšku gyvenimo realijos, istoriniai įvykiai, darbo ir poilsio tematika (T. Kulakauskas, D. Tarabildienė, A. Makūnaitė, S. Krasauskas, A. Skirutytė, P. Repšys). Plėtotas kaimo ir miesto peizažas (P. Rauduvė, R. V. Gibavičius, A. Pakeliūnas), portretas (L. J. Paškauskaitė). Sukurta dekoratyvių estampų tautosakos motyvais (J. Kuzminskis, A. Surgailienė), įtaigių, lakoniškų plakatų (V. Kaušinis, J. Galkus). Nuo 6 dešimtmečio kurtas ekslibrisas (A. Kmieliauskas, V. Kisarauskas).
8–10 dešimtmečio grafika įvairios stilistikos. 8–9 dešimtmečio lakštinėje grafikoje vyravo linoraižinys ir medžio raižinys – daugiausia spalvotas arba paspalvintas (J. Kuzminskis, A. Kučas, V. Jurkūnas vyresnysis, D. Tarabildienė, A. Makūnaitė, A. Surgailienė, A. Skirutytė). Kurti estampai ir jų ciklai lietuvių dainų bei pasakų motyvais. Kompozicijoje, štrichų ritmikoje ryšku tautodailės (grafikos, audinių, medžio dirbinių, margučių) įtaka. Būdinga dekoratyvus plokštuminis, sąlygiškas vaizdas, apibendrintos formos. Tautodailės bruožų yra S. Valiuvienės, A. Švažo kūriniuose.
S. Krasauskas. Moteris (iliustracija E. Mieželaičio eilėraščių ciklui Žmogus, medžio raižinys, 1961; © LATGA, 2020)
Klasikinę raižinio tradiciją (nuo 7 dešimtmečio pradžios) tęsė L. J. Paškauskaitė, S. Krasauskas, P. Repšys, L. Lagauskas (jie nestilizavo tautodailės formų). A. E. Steponavičius, B. Žilytė, V. Valius, R. V. Gibavičius (nuo 7 dešimtmečio vidurio) derino tautodailės ir modernaus meno bruožus. 8 dešimtmetyje išryškėjo simboliškumo apraiškos. Kai kurių grafikų (V. Daniliauskaitės, iš dalies E. Kairiūkštytės) kūryboje tautodailės įtaka vien išorinė (pabrėžtas ritmas, dekoratyvus plokštuminis vaizdas). Kiti grafikai (G. Didelytė, I. T. Daukšaitė‑Guobienė, N. Šaltenytė, J. Stauskaitė, R. Vėliuvienė, S. Eidrigevičius, D. Gražienė, D. Jonkaitytė, B. Stančikaitė) atsisakė tautodailės tematikos ir jos raiškos formų. Jų kūriniai išsiskyrė subtilia tonų gradacija, kuri būdinga oforto, akvatintos, litografijos technikoms. Estampuose vaizduota peizažų fragmentai, įvairios detalės, ryšku gamtos sudvasinimas, įasmeninimas, autobiografiškumas. Būdinga lyrizmas (sureikšminamas asmeninis išgyvenimas, spontaniškų jausmų, nuotaikų prasiveržimas).
8–9 dešimtmetyje I. T. Daukšaitė‑Guobienė, D. G. Mažeikytė, J. D. Plikionytė, N. Šaltenytė, J. Stauskaitė, R. Vėliuvienė, D. Gražienė, B. Stančikaitė ir kiti suformavo metaforišką grafikos sampratą. Groteskas ryškus E. Juchnevičiaus, M. P. Vilučio, V. Jurkūno jaunesniojo, grotesko elementų yra L. Lagausko, P. Repšio, E. Saladžiaus, R. Kepežinsko kūriniuose. Kartu su lyrizmu ir grotesku 8 dešimtmečio pabaigoje įsitvirtino daiktiškumo tendencija (išryškinama tiksli daikto forma). A. Švėgždos kontempliatyvus (metafizinis) fotorealizmas turėjo įtakos 9–10 dešimtmečio A. Puipos, R. Bartkaus, R. Valantino (g. 1961), iš dalies G. Jonaičio (g. 1963) kūrybai. 10 dešimtmečio grafikoje įsitvirtino postmodernizmo tendencijos (jų bruožų – praeities meno citatų, žaismingumo, ironijos, autoironijos, prasmių daugiasluoksniškumo – yra 8 dešimtmečio V. Kalinausko, P. Repšio kūriniuose).
Greta tradicinių, populiarių technikų (ofortas, akvatinta, sausoji adata, medžio raižinys, linoraižinys) pradėtos taikyti mišrios ir autorinės technikos su koliažo elementais. D. Dauknytė, E. Bžeskas (g. 1974), A. Rakauskaitė (g. 1974), I. Dargužytė (g. 1974), J. Čepas (g. 1976) eksperimentuoja su atspaudo formatu. Kartais erdvėje eksponuojami didelio formato grafikos kūriniai įgauna instaliacijos bruožų (A. Krasauskaitės, D. Radavičiūtės, S. Valiaus, kitų kūriniai). Fluxus, poparto įtaka žymi K. Grigaliūno, L. Šalčiūtės, konceptualiojo meno – R. Rimkūno (g. 1963), A. Gelūno kūriniuose. Naująją, vadinamąją moteriškąją, intymiosios grafikos kryptį plėtoja L. Dubauskienė (g. 1966), E. Kuckaitė, E. Vertelkaitė, B. Zokaitytė.
B. Zokaitytė. Įrankio padavimas (minkštas lakas, 2000; © LATGA, 2020)
10 dešimtmečio pradžioje susiklostė unikalus knygų grafikos kūrinys – dailininko knyga – individuali tam tikros idėjos interpretacija, jungianti vaizdą ir tekstą. Pirmoji jų paroda surengta 1991, nuo 1997 pradėtos rengti tarptautinės dailininko knygos meno trienalės (kuratorius K. Vasiliūnas). Išryškinama knygos, kaip meno kūrinio, funkcija, taikomos įvairios medžiagos (medis, polietilenas, granitas, saldainių pakuotės). Dailininko knygų sukūrė E. Mikalauskis (g. 1959), K. Grigaliūnas, R. Vaigeltaitė (g. 1962), L. Šalčiūtė, K. Vasiliūnas, R. Janulevičiūtė (g. 1975) ir kiti. Objektų, metaforiškų kompozicijų iš rankų darbo popieriaus sukūrė E. K. Kriaučiūnaitė, J. D. Plikionytė, N. Šaltenytė, D. Radavičiūtė, I. Dargužytė ir kiti.
8–10 dešimtmečio knygų grafikos plėtotė susijusi su lakštinės grafikos raida, jai būdinga meninių interpretacijų gausa (tai lėmė iliustruojamų literatūros kūrinių įvairovė), kitų dailės šakų įtaka. Tautodailės tradicijas tęsė J. Kuzminskis (Lazdynų Pelėdos Šiaurės sostinė 1972, P. Cvirkos Ąžuolas 1974, V. Krėvės Raganius 1982), A. Kučas (P. Cvirkos Petras Kurmelis 1976), V. Jurkūnas vyresnysis (M. Valančiaus Palangos Juzė, A. Baranausko Anykščių šilelis, abi 1977), A. Makūnaitė (K. Donelaičio Mes vyžoti būrai 1975). Šias tradicijas savitai plėtojo A. E. Steponavičius (V. Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimai 1973, P. Cvirkos Nemuno šalies pasakos 1987), A. Surgailienė, V. Valius (E. Mieželaičio Čia Lietuva, Lietuviškos pasakos, abi 1974, Maironio Pavasario balsai 1976, Just. Marcinkevičiaus Mažvydas 1977, Gintaro krašto poezija 1980), B. Žilytė, S. Valiuvienė, J. K. Juodikaitis. S. Krasauskas, V. Kalinauskas, B. Leonavičius, A. Každailis, P. Repšys, A. Žvilius knygų grafikoje derino klasikinės ir modernistinės dailės bruožus. Juos plėtojo D. G. Mažeikytė, V. Jurkūnas jaunesnysis, S. Eidrigevičius, B. Stančikaitė, D. Steponavičiūtė, S. Chlebinskas, D. Radavičiūtė, B. Zokaitytė ir kiti. Savita tikrovės ir literatūros kūrinio interpretacija išsiskyrė A. E. Steponavičiaus, A. Surgailienės, V. Kalinausko, V. Valiaus, B. Leonavičiaus, R. V. Gibavičiaus knygų grafika. To laikotarpio vaikų knygų iliustracijose vyrauja įvairios stilistikos meniniai vaizdai: 7 dešimtmetyje – stilizuoti dekoratyvūs, ryškių spalvų, ornamentuoti atvaizdai, vėliau – realistiškesnis vaizdas (tiksliau perteikiamos daikto, gyvūno fizinės savybės). Ši tendencija ypač išryškėjo 9–10 dešimtmetyje K. Kasparavičiaus, B. Leonavičiaus, iš dalies S. Eidrigevičiaus, E. Mikalauskio, A. Varnaitės (g. 1965), E. Jazgevičiaus knygų iliustracijose. Metaforiškais motyvais, jų įasmeninimu išsiskiria S. Valiuvienės, A. Skliutauskaitės, I. T. Daukšaitės‑Guobienės vaikų knygų grafika. Dailininkės M. Ladigaitė‑Vildžiūnienė, E. K. Kriaučiūnaitė, D. Radavičiūtė kūrybos motyvų ieško vaikystės prisiminimuose. L. Gutauskas parašė ir iliustravo eilėraščių vaikams rinkinių.
Intensyviai plėtotas ekslibrisas (V. V. Jucys, A. Kmieliauskas, V. Kisarauskas, R. V. Gibavičius, G. Didelytė, J. D. Plikionytė, S. Eidrigevičius, N. Šaltenytė ir kiti dailininkai), karikatūra (J. Varnas, V. Jurkūnas jaunesnysis, I. Bereznickas, V. Ajauskas, R. Valeikis ir kiti), plakatas (V. Kaušinis, J. Galkus, A. Gurskas, J. Gudmonas, M. P. Vilutis, S. Eidrigevičius, R. Kepežinskas ir kiti); ryšku įvairios stilistinės manieros ir technikos.
21 a. prie anksčiau pradėjusių kurti grafikų prisijungė jau šiame amžiuje grafikos studijas baigę dailininkai, žymesni: Augustas Bidlauskas (g. 1981), Tadas Gindrėnas (g. 1979), Raminta Šumskytė-Sum (g. 1966), Rūta Spelskytė (g. 1985), Elena Grudzinskaitė, Joana Kairienė (abi g. 1987) ir kiti.
E. Vertelkaitė. Lietuvių liaudies sutartinė. Dainuojanti I (ofortas, mišri technika, 2006; © LATGA, 2020)
L: P. Galaunė Lietuvos grafika XVI–XIX a. / Iš lietuvių kultūros istorijos t. 3 Vilnius 1961; I. Korsakaitė Gyvybinga grafikos tradicija Vilnius 1970; Senoji Lietuvos grafika (XVI–XIX a.) Vilnius 1995; Lietuvos grafikos istorijos šimtmečiai Vilnius 1996; Lietuvos grafika nuo 1960 metų / sud. E. Grigoravičienė Vilnius 2018; P. Kristeller Kupferstich und Holzschnitt in Vier Jahrhunderten Berlin 1922; M. Henry Antologia grafica del Surrealismo Milano 1972.
153
M. Vint. Balkonas (autolitografija, 1973; © LATGA / EAU, 2020)