grafològija (grafo… + gr. logos – mokslas), mokslas, tiriantis rašyseną kaip psichikos savybių ir būsenų atspindį. Tikslas – analizuojant ir vertinant žmogaus rašyseną nustatyti jo asmenines savybes, gebėjimus, polinkius, gyvenimo bei veiklos būdą ir kita. Grafologijos metodai taikomi kriminalistikoje asmens tapatybei nustatyti (lyginamas tekstas su rašysenos pavyzdžiais rašiusiajam nustatyti). Remiamasi tuo, kad rašysena yra žmogaus raiškos judesių atmaina, ją formuoja tam tikri įgūdžiai, įvairios rašančiojo asmenybės ir rašysenos koreliacijos. Kai kurie grafologinės analizės būdai kartu su kitais metodais buvo taikomi diferencinėje psichologijoje žmogaus individualioms savybėms nustatyti, psichofiziologinėje diagnostikoje asmenybei identifikuoti. Antikos laikais rašysena buvo laikoma (Aristotelis, Teofrastas ir kiti) tam tikra žmogaus išraiška. Grafologijos užuomazgų yra Renesanso epochoje (C. Baldi, Italija). Grafologijos terminą 19 a. antroje pusėje pradėjo vartoti J.‑H. Michonas (Prancūzija). Italų gydytojas ir psichiatras C. Lombroso rašyseną laikė įgimta ir nekintančia žmogaus organizmo funkcija, atspindinčia žmogaus charakterį.
2238