Graham Vick

Vick Graham (Greihamas Vkas) 1953 12 30Birkenhead 2021 07 17Londonas, anglų operos režisierius. Seras (2021).

Išsilavinimas ir veikla

1977 baigė Karališkąjį šiaurės muzikos koledžą Mančesteryje (dirigavimo klasę). 1977 kaip režisierius debiutavo G. Th. Holsto operos Savitri spektakliu Škotijos operoje, 1984–86 šio teatro režisierius. 1987–2021 Birminghamo operos trupės vienas įkūrėjų ir meno vadovas, nuo 2016 šio teatro garbės narys. 1994–2000 Glyndebourne’o operos festivalio režisierius. 2002–03 ir 2014–15 Oksfordo universitete dėstė operos meną. Nuo 2016 Karališkosios filharmonijos draugijos garbės narys. Birminghamo universiteto muzikos garbės profesorius. Karališkojo Šiaurės muzikos koledžo Operos katedros vedėjas. Bendradarbiavo su Covent Garden teatru Londone, Veronos amfiteatru, Marijos teatru Sankt Peterburge, La Scala teatru Milane, Bastilijos opera Paryžiuje, Metropolitan Opera Niujorke, Teatro Comunale Bolonijoje, G. Rossini operos festivaliu Pesaro, Bregenzo festivaliu.

Graham Vick

Operos spektaklių režisūra

G. Vick. W. A. Mozarto operos Idomenėjas spektaklio scena (2018, dailininkas Paulas Brownas, Idomenėjas – Paulas Nilonas; Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras)

Režisavo daugiau kaip 100 muzikinio teatro kūrinių (daugelį jų ir po keletą kartų); svarbesni: W. A. Mozarto Visos jos tokios (1982, 1998, 2017), Užburtoji fleita (1985, 2005), Pagrobimas iš seralio (1986, 2011), Mitridatas, Ponto karalius (1991, 2005, 2017), Figaro vedybos (1997, 2018), Don Žuanas (2000, 2014), Idomenėjas (2004, 2011, 2016, 2018 Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre), L. Janáčeko Katia Kabanova (1983), P. Čaikovskio Eugenijus Oneginas (1984, 1996, 2014), Pikų dama (1992, 2000), Opričnikas (2003), G. Puccini Madam Baterflai (1984, 1997), Manon Lesko (1997), Bohema (2008), Kregždė (2008), G. Verdi Falstafas (1987, 1999, 2015), Makbetas (1997), Don Karlas, Ernanis (abu 1998), Trubadūras (2000), Rigoletas (2001), Otelas (2001, 2009), Simonas Bokanegra (2003), Traviata (2004), Aida (2009), Nabukas (2013), Stifelijus (2017), R. Wagnerio Niurnbergo meisterzingeriai (1993), Parsifalis (1997), Reino auksas (2006), Valkirija (2007), Zygfrydas (2008), Dievų žūtis (2009), Tristanas ir Izolda (2011).

Režisavo operos spektaklių L. van Beethoveno Fidelijus (1996, 2016), G. Donizetti Liučija di Lamermur (1996, 2010), Ana Bolena (2007), G. A. Rossini Hermionė (1996), Mozė ir faraonas (1997), Mozė Egipte (2011), Vilhelmas Telis (2013), Semiramidė (2019), H. Purcellio Karalius Artūras, K. Weillio Mahagonijos miesto suklestėjimas ir nuopuolis (abu 1997), C. Debussy Pelėjas ir Melisanda (1999), D. Šostakovičiaus Ledi Makbet iš Mcensko apskrities (2000), A. Bergo Vocekas (2001), Lulu (2004), Makropulo receptas (2006), B. Britteno Piteris Graimsas (2001), Kuolingų upė (2004), Mirtis Venecijoje (2017), G. F. Händelio Tamerlanas (2001), H. L. Berliozo Trojėnai (2001), Trojėnai Kartaginoje (2002), C. Monteverdi Popėjos karūnavimas (2002), J. É. F. Massenet Verteris, A. Boito Mefistofelis (abu 2004), G. Enescu Oidipas (2005), Chr. W. Glucko Orfėjas ir Euridikė (2007), Alkestidė (2019), F. Schrekerio Paženklintosios (2010), R. Leoncavallo Pajacai, P. Mascagni Kaimo garbė (abu 2011), M. Musorgskio Borisas Godunovas (2012) ir Chovanščina (2014, Tarptautinis operos apdovanojimas 2015), S. Prokofjevo Karas ir taika (2014), E. W. Korngoldo Miręs miestas (2019).

Pastatė šiuolaikinių 20 a. antros pusės–21 a. pradžios operų: L. Berio Karalius klauso (1989), Outis (1996), M. Tippetto Vasarvidžio vestuvės (1996), Ledų pralaužimas (2020), A. Schönbergo Mozė ir Aronas (1999), Giorgio Battistelli (g. 1953) Budinti (2018). Spektakliuose dažnai dekonstruodavo klasikinių operų siužetus siekdamas juos aktualizuoti (dirbo ir kaip dramaturgas). Surengė mažo biudžeto operų spektaklių premjerų netradicinėse erdvėse (orlaivių angarai, naktiniai klubai), juose atsisakė įmantrių mizanscenų, siekė emocinės įtaigos, sugriauti operos kaip elitinio meno įvaizdį (tam pasitelkdavo interaktyvias formas).

3227