Grakijos architektūrà
Apie Graikijos architektūrą iki 4 a. – senovės Graikijos architektūra, apie Graikijos architektūrą 4–15 a. – Bizantijos architektūra.
15–19 amžius
Švenčiausiosios Trejybės vienuolynas (15 a. antra pusė) Meteoros vienuolynų komplekse (Tesalijos regionas)
Baltasis bokštas Salonikuose (15 a.)
Turkų valdymo laikotarpiu miestų architektūrai darė įtaką islamo meno tradicijos. Vyravo siauros vingiuotos gatvės, statyta mečetės, minaretai, medresės, dviaukščių su čerpių stogais gyvenamųjų namų kvartalai. Dalis stačiatikių bažnyčių perstatyta į mečetes. Graikijos architektūros savitumai išliko liaudies ir sakraliniuose pastatuose. 15–19 a. iš akmenų ir plytų mūryta paprastos formos kryžiškosios kupolinės vienanavės (kartais trinavės) bažnyčios (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Pirge, Tyros saloje, 17–18 a., Arkangelų Atėnuose, 18 amžius). Jose žymu bizantiškojo stiliaus ir liaudies architektūros įtaka. Salose nedidelės tinkuotos bažnyčios dažnai statytos prie uolų.
Susiklostė gyvenamųjų namų įvairūs tipai. Salose vyravo kubo formos akmenų mūro tinkuoti dviaukščiai gyvenamieji namai su plokščiais (kartais dvišlaičiais arba keturšlaičiais) stogais. Pusę namo užėmė erdvi gyvenamoji patalpa, kitą pusę – dviaukštė galerija su virtuve ir miegamuoju. Kalnuotose vietovėse gyvenamieji namai statyti terasomis su vidaus kiemeliais, laiptais. Šiaurės Graikijoje statyboms daugiausia naudota medis, salose ir kalvotose vietovėse – akmenys.
Atkūrus nepriklausomybę statyti nauji ir rekonstruoti senieji miestai. Parengtas Atėnų rekonstrukcijos planas (1832, architektai S. Kleantis, E. Schaubertas, vėliau koreguotas architekto F. K. L. von Klenzeʼs). 1834 pradėta rekonstruoti Sparta, apie 1840 – Patrai (architektas S. Vulgaris). 1830–1900 plito neoklasicistinė ir eklektiška architektūra. Pastatyta daug sakralinių pastatų, kurie išlaikė neobizantiškuosius bruožus. Dirbo daugiausia kviestiniai architektai, kurie Atėnuose pastatė neoklasicistinius Karalių rūmus (1835, architektas F. von Gärtneris, dabar Parlamento rūmai), Atėnų universiteto centrinius rūmus (1837, architektas H. Hansenas), Šv. Dionisijo katedrą (1853, architektas F. K. L. von Klenze), biblioteką (1859–91, architektas T. E. F. von Hansenas), Mokslų akademijos rūmus (1859–87), kongresų ir parodų salę Zappeion (1874, abiejų architektai T. E. F. von Hansenas, E. Zilleris), Nacionalinį archeologijos muziejų (1874, architektas L. Lange).
Žymiausi 19 a. vietiniai architektai L. Kaftandzoglu (1811–85), S. Kleantis (1802–69) kūryboje derino neoklasicizmo, istorizmo ir liaudies architektūros bruožus. Atėnuose pastatyta Bizantijos ir krikščionybės muziejus (1848, architektas S. Kleantis), neoklasicistinė mokykla Arsakion (1852), Nacionalinio technologijos universiteto naujasis pastatas (1876, abiejų architektas L. Kaftandzoglu), atstatytas ir atnaujintas antikinis stadionas (1870, architektas A. Metaksacas). Pastatyta 1–3 aukštų paprastų formų gyvenamųjų namų plokščiais stogais kvartalų.
20 amžius
1900–45 Graikijoje greta neoklasicizmo plito modernizmo ir regionalizmo architektūra. Daugiausia statyta uostamiesčiuose (Atėnuose, Salonikuose, Pirėjuje). Žymiausias 20 a. pirmos pusės Graikijos architektas A. Zachosas (1872–1939) plėtojo vietinės architektūros tradicijas, jas pritaikė ir urbanistikoje (Salonikų rekonstrukcijos projektas, 1919, su architektu K. Kicikiu ir kitais). Architektai D. Pikionis (1887–1968), N. Micakis (1899–1968) modernios architektūros pastatuose naudojo liaudies architektūros elementus. 1–3 aukštų privatiems ir dviaukščiams daugiabučiams gyvenamiesiems namams būdinga lodžijos, terasos, dažniausiai kiekvienas butas turėjo atskirus laiptus (gyvenamieji namai Salonikuose, Atėnuose, architektas K. Kicikis, 1892–1969). 3 dešimtmečio viduryje pradėtos naudoti naujos statybinės medžiagos (gelžbetonis, plienas, stiklas), reiškėsi racionalizmas (nesusiklostė kaip savarankiška kryptis). Tarptautinę patirtį įgiję žymūs 20 a. vidurio architektai modernistai J. G. Despotopulas (1903–92), P. Karantinas (1903–76), P. Michailidis (1907–42), S. Papadakis (1901–72) suprojektavo mokyklų, sanatorijų, privačių gyvenamųjų namų. Buvo atstatomi ir atnaujinami architektūros paminklai (Šv. Demetrijaus bazilika Salonikuose, 5 a., atstatyta 1918–38, architektas A. Zachosas).
Po II pasaulinio karo Graikijoje dažniausiai stichiškai statyti gyvenamieji namai, pramoniniai pastatai. Pajūryje statyta viešbučiai, moteliai, vilos, privatūs gyvenamųjų namų kvartalai (architektai D. Pikionis, A. Zachosas, D. Tripodakis, 1907–79, ir kiti). Pastatuose stiklas, gelžbetonis derinti su liaudies architektūrai būdingais akmenimis, medžiu, plytomis. Jos principai taikyti ir po žemės drebėjimo atstatant Tyros salos pastatus (1960, architektas P. Vasiliadis, 1912–89, ir kiti), viešbutyje Xenia Kalambakoje prie Trikalos (1960, architektas A. Konstantinidis, 1913–93). Modernizmo ir liaudies architektūros principus plėtojo architektai D. ir S. Antonakakiai (kotedžai Atėnuose, 1972, vilos Spartoje, 1973, Perdikoje Aiginos salose, 1985).
Nuo 1959 pradėta statyti karkasinės konstrukcijos daugiaaukščiai pastatai (viešbutis Hilton Atėnuose, 1963, architektai P. Vasiliadis, S. Staikas, g. 1913). Atėnuose, Salonikuose, Pirėjuje pastatyta daugiaaukščių (iki 8 aukštų) gyvenamųjų namų, pritaikytų prie vietinio klimato – kiekvienas aukštas su lodžija, ant stogo atviros terasos (architektai P. Sakelarijas, g. 1905, E. Vurekas, g. 1905, A. Kicikis, g. 1924). 7–10 dešimtmetyje pastatyta konstruktyvizmo ir funkcionalizmo krypties visuomeninių pastatų (The Architects Collaborative, Doxiadēs Associates ir kitų architektūrinių bendrovių projektai).
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje susirūpinta architektūros paminklų apsauga (senamiesčių gatvės pertvarkomos į pėsčiųjų alėjas, naujos statybos telkiamos priemiesčiuose).
Pasaulio paveldo vertybės
Delfų (nuo 1978), Mistros, Olimpijos (abi nuo 1989), Delo salos (nuo 1990), Samo salų (nuo 1992), Verginos (nuo 1996), Mikėnų ir Tirinto (nuo 1999), Filipų (nuo 2016) archeologinės vietos, Apolono šventykla Base (nuo 1986), Atėnų akropolis (nuo 1987), ankstyvųjų krikščionių ir Bizantijos imperijos laikotarpio paminklai Salonikuose, Rodas – vidurinių amžių miestas, Atono kalnas, Meteora, Asklepijo šventykla Epidaure (visi nuo 1988), Dafnės vienuolynas prie Atėnų, Šv. Luko Hosijo vienuolynas prie Delfų ir Naujasis vienuolynas Chijo saloje (nuo 1990), Choros istorinis centras su Šv. Jono Teologo vienuolynu ir Apokalipsės urvas Patmo saloje Egėjo jūroje (nuo 1999), Kerkyros senamiestis (nuo 2007).
L: A. Paradissis Fortresses and Castles of Greek Islands 3 vol. Athens 1972–82; V. Polevoj Iskusstvo Grecii: Srednie veka Moskva 1973; V. Polevoj Iskusstvo Grecii: Drevnij mir. Srednie veka. Novoe vremja Moskva 1984; A. Tzonis, L. Lefaivre Post-war Architecture in Greece Athens 1984; C. Bouras Byzantine and Post-Byzantine Architecture in Greece Athens 2001; R. Waterfield Athens: A History from Ancient Ideal to Modern City Athens 2004.
2972
Graikijos kultūra
Graikijos konstitucinė santvarka
Graikijos partijos ir profsąjungos
Graikijos ginkluotosios pajėgos