Grakijos dail
Apie senovės Graikijos dailę – senovės Graikijos dailė. Apie Graikijos dailę iki 15 a. – Bizantijos dailė. Turkų valdymo laikotarpiu meno židiniai telkėsi vienuolynuose. 15–18 a. garsėjo Makedonijos ir Kretos tapybos mokyklos, kurios sienų tapyboje ir ikonose naudojo Italijos renesansui būdingą laisvesnę kompoziciją, apimties modeliavimą, erdvės perteikimą. 16 a. bizantine maniera kūrė T. Vatas, M. Damaskinas ir kiti dailininkai, jie ištapė Atono, Meteorų vienuolynų bažnyčias. 17–18 a. Jonijos salose kūrė dailininkai iš Kretos salos (I. Moschas, m. 1685, P. Doksaras, 1662–1729), jie skleidė Italijos renesanso principus. Atikos tapyboje vyravusi bizantinė maniera derinta su graikų meno elementais (J. Gipatas, g. 1682). 16–17 a. Atika patyrė Kretos mokyklos įtaką; klestėjo vadinamasis Rodo, arba İzniko, fajansas – pusfajansio indai, dekoruoti turkiško stiliaus ryškiaspalvių gėlių ornamentu. Liaudies mene plėtota keramika, tekstilė, siuvinėjimas. 18 a.–19 a. pirmoje pusėje žymiausias meno centras – Jonijos salos (ypač Kerkyra, Zakintas ir Kefalinija), jose plėtota religinė ir portretinė tapyba; N. Doksaro (1710–75) kūriniams darė įtaką Venecijos vėlyvojo renesanso altoriaus paveikslai.
J. Altamur. Kopenhagos uostas (aliejus, 1874)
Žymiausi 18 a. pabaigos–19 a. pradžios tapytojai N. Kutuzis (1741–1813) ir N. Kantunis (1768–1834) daugiausia kūrė portretus, peizažus, buitinius vaizdus. 1806 Korfu saloje įsteigta pirmoji pasaulietinė dailės mokykla. 19 a. viduryje kultūros centru tapo Atėnai – 1836 atidaryta Karališkoji dailės mokykla, joje dėstė Vokietijos dailininkai. Graikijos menininkai dažniausiai studijuodavo Miunchene, čia perimdavo vokiečių akademizmo principus. N. Litras (1883–1927), N. Gizis (1842–1901) tapyboje įtvirtino nacionalinę tematiką. Apie 1870 susiklostė emocingas plenerinis peizažas, ypač būdingas lietas akvarele (A. Jialinas, 1857–1939, E. Prosalentis, 1858–1926).
Skulptūroje iki 19 a. plėtoti dekoratyviniai reljefai, apvaliąsias skulptūras pradėjo kurti Romoje studijavęs P. Prosalentis (1784–1837) iš Kerkyros salos. 1835 Atėnuose skulptoriai J. Malakate (1805–1903) ir F. Malakate (1815–1914) įsteigė privačią skulptūros studiją Ermoglifeion. Skulptorių D. Kosos (1819–72), I. Kosos (1822–73), G. Fitalio, L. Fitalio, L. Drosio (1834–82) kūryboje vyravo neoklasikos tendencijos. Pradėjo ryškėti ir realizmo tendencijos (G. Vrutosa, D. Filipotis, 1839–1919). Neoklasikos, vėliau ir ekspresionizmo raiška ryšku vieno žymiausių 19 a. pabaigos–20 a. pirmoje pusės skulptorių J. Chalepo (1851–1938) kūryboje. Laisvesnė realistinė traktuotė, romantinė maniera, simbolinis turinys išryškėjo L. Socho (1862–1911), J. Bonano, K. Dimitriadžio (1881–1943) skulptūrose.
20 a. pradžioje tapytojai J. Jakovidis (1853–1932), J. Roilas (1867–1928) plėtojo tautinę tematiką. K. Partenis (1878–1967) ir K. Maleas (1879–1928) 1917 Atėnuose subūrė tapytojų grupę Techni, kurios nariai (N. Litras, P. Bizantijas, 1895–1972) ir sekėjai (S. Papalukas, 1822–1957) perėmė prancūzų tapybos principus. Jų kūrybai būdingas graikų kultūros išskirtinumo pabrėžimas, kaimo buities vaizdai, drąsi stilizacija, ryškios spalvos. 20 a. pirmoje pusėje graikų menininkai studijavo daugiausia Paryžiuje. Skulptūroje neoklasicistinės formos derintos su modernizmo (primityvizmo, kubizmo) apraiškomis (A. Sochas, 1888–1969, M. Tombras, 1889–1974); vėl populiarus tapo realizmas, archajinės plastikos įtaka (T. Apartis, 1899–1972).
D. Galanio iliustracija J. Miltono knygai Prarastasis rojus (medžio raižinys, 1930; © LATGA / ADAGP, 2020)
Po II pasaulinio karo Graikijos dailei turėjo įtakos Vakarų Europos modernizmas. Nuo 7 dešimtmečio greta dekoratyviai stilizuoto realizmo (S. Vasilijas, 1902–85, J. Sikeliotis, 1917–84, J. Moralis, g. 1916, J. Psichopedis, g. 1945) reiškėsi įvairios modernizmo kryptys: abstrakcionizmas, siurrealizmas, konceptualizmas ir kitos. Jos nesusiklostė į savarankiškas kryptis, bet plėtojant tautine vertybe laikytą antikos ir Bizantijos laikotarpio Graikijos palikimą reiškėsi pavienių dailininkų kūryboje. Modernizmo raiška būdinga J. Zongolopulo (g. 1903), J. Gunaropulo (1890–1977), N. Engonopulo (1910–85), N. Chadzikiriako-Giko (g. 1906), I. Dekulako (g. 1929), K. Dzoklio (g. 1930), D. Mitaro (g. 1934), S. Karavudzio (g. 1938), O. Zuni (g. 1941) tapybai. 6 dešimtmečio skulptūroje pradėta eksperimentuoti su naujomis medžiagomis, naudota šviesos efektai, garsinis fonas. Plėtota ir realistinė figūrinė skulptūra. Į avangardizmo tarptautinį judėjimą įsitraukė Takis, Chrisa (1933–70; instaliacija iš plastiko, stiklo, neono šviesų Vartai į „Times“ skverą 1966), kubistas J. Sklavas (1927–67), kūno meno atstovas L. Samaras ir kiti. 8 dešimtmečio tapyboje ryškėjo retrospektyvizmas – interpretuoti senovės Graikijos, Bizantijos, italų renesanso motyvai (J. Caruchis, 1910–89, S. Sorongas, g. 1936, C. Bocoglu, g. 1941). Politiškai angažuoti, raiškūs, publicistiški O. Kanelio (1912–70), A. Taso (1914–85), V. Semerdzidžio (1911–92) tapybos ir grafikos kūriniai.
A. Palavrakio instaliacija Didelis poetiškas kapas (1994)
20 a. pabaigos–21 a. pradžios dailei būdinga srovių ir stilių įvairovė; dailininkai kuria ir realistinius kūrinius, ir instaliacijas, mišrios technikos kompozicijas (2003 Venecijos bienalės dalyviai A. Kiriakas, g. 1968, D. Rocijas, g. 1969, ir kiti). 1999 Milane surengta Graikijos dailininkų paroda Arte Greca Contamporanea. Kretos saloje veikia Graikijos šiuolaikinio meno centras COMA (Centre of Contemporary Art), didesniame mieste arba didesnėje saloje yra šiuolaikinės dailės centrai ir galerijos, koordinuojantys dailininkų veiklą. Nuo 2002 Chanijoje (Kretos sala) rengiami meno tarptautiniai festivaliai, dailininkų plenerai.
2972
L: V. Polevoj Iskusstvo Grecii: Srednie veka Moskva 1973; Iskusstvo Grecii: Drevnij mir. Srednie veka. Novoe vremja Moskva 1984; A. Kotidis Nineteenth Century Painting Athens 1992; C. Christou Twentieth Century Painting Athens 1994; I. Myconiatis Modern Greek Sculpture Athens 1996.
Graikijos kultūra
Graikijos konstitucinė santvarka
Graikijos partijos ir profsąjungos
Graikijos ginkluotosios pajėgos