Graikijos gamtinis žemėlapis
Paro sala (Kiklados)
Grakijos gamtà
Krantai
Kranto linijos ilgis apie 15 000 km (apie 1/2 tenka saloms). Krantai labai vingiuoti, dažniausiai aukšti, statūs. Daug įlankų (didžiausios – Korinto įlanka, Patrų, Termos įlanka, Sarono įlanka), užtakių, pusiasalių. Didžiausias pusiasalis – Peloponesas, kurio pietiniame ir rytiniame pakraštyje yra mažesni Mesėnės, Manės, Lakonijos ir Argolidės pusiasaliai (juos skiria Mesėnės, Lakonijos ir Argolidės įlankos). Graikijos vidurinėje dalyje yra Atikos, Tesalijoje – Magnisijos, Makedonijoje – Chalkidikės pusiasaliai.
Salų daugiausia Egėjo jūroje; jos šiaurėje yra kalnuotos Taso, Samotrakės ir Lemno salos, į pietvakarius nuo jų – mažiau kalnuotos Šiaurės Sporadų salos. Į pietus nuo Šiaurės Sporadų yra Eubojos sala (didžiausia Egėjo jūroje), į rytus, prie Turkijos krantų – Lesbo, Chijo ir Samo salos. Į rytus nuo Peloponeso pusiasalio driekiasi Kikladų salų grandinės, į rytus nuo jų – Pietų Sporadų salos. Viduržemio jūroje yra didžiausia Graikijos sala – Kreta. Jonijos jūroje, palei Graikijos vakarinį pakraštį, tęsiasi Jonijos salos.
Pindo kalnai
Reljefas
Apie 2/3 Graikijos teritorijos užima kalnai (jų grandinės ištįsusios iš šiaurės vakarų į pietryčius); yra 12 viršūnių, aukštesnių kaip 2400 metrų. Paviršiaus vidutinis aukštis 500 metrų. Graikijos šiaurės rytuose kalnai daugiausia sudaryti iš kristalinių, vakaruose ir pietuose – iš karbonatinių uolienų. Išilgai Jonijos jūros pakrantės tęsiasi labai suskaidytų Epyro kalnų grandinė. Vidurinę Graikijos dalį užima Pindo kalnų sistema (didžiausias aukštis 2637 m, Zmoliko kalnas), susidedanti iš kelių masyvų (Grammos, Zmoliko, Timfės, Peristerio, Dzumerkos, Timfristo, Vardusijos, Jonos ir Parnaso); statūs šlaitai, gilūs tarpekliai. Pindo kalnų tęsinys yra Peloponeso pusiasalyje (didžiausias aukštis 2407 m, Taigeto kalnas), Kretos (didžiausias aukštis 2456 m, Timios Stauro kalnas) ir Rodo salose.
Olimpo masyvas
Graikijos rytinės dalies paviršius erozijos labai suskaidytas į masyvus (Verno, Vermijo, Pierijos, Osos, Otrio, Očio kalnai); vidutinis aukštis 1200–1800 m, aukščiausia viršūnė – Olimpas (2917 m, aukščiausia Graikijoje). Graikijos šiaurės rytuose (Bulgarijos pasienyje) – Rodopų ir Pirino kalnų pietinės atšakos. Egėjo jūros salos – jūros užlieti kalnų masyvai (dažniausiai vulkaninės kilmės). Lygumų daugiausia tarpukalnių įdubose, Graikijos pakraščiuose arba upių slėniuose (Tesalijos, Chalkidikės, Salonikų lygumos – didžiausios Graikijoje). Būdingas karstinis reljefas (ypač Pindo kalnuose, Peloponeso, Atikos pusiasaliuose, Graikijos šiaurės vakaruose, Kretos ir Eubojos salose) – karstinės plynaukštės, urvai, poljės, ponorai, požeminės upės. Graikijoje yra keli tūkstančiai karstinių urvų, daugiausia jų – Kretos saloje (giliausias – Gorgotakas, 1208 m gylio, ilgiausias – Maras, 8500 m ilgio). Kikladų salų pietinėje dalyje (Milo saloje), Pietų Sporadų kai kuriose salose, Sarono įlankoje išliko ankstyvojo vulkanizmo požymių. Būna žemės drebėjimų (1978 Salonikuose, 1999 Atėnuose).
Klimatas
Klimatas mediteraninis, Epyre ir Peloponeso pusiasalio vakaruose – jūrinis; kalnuose vertikalusis zoniškumas. Vasarą žemyninės oro masės slenka iš šiaurės (vyrauja šiaurės vėjai), žiemą padidėja ciklonų įtaka (vyrauja rytų vėjai, išskyrus Graikijos pietinę dalį, kur vyrauja pietų vėjai). Liepos temperatūra nuo 25 °C (šiaurėje) iki 28 °C (pietuose), sausio – atitinkamai 4–6 °C ir 10–12 °C (kalnuose mažiau kaip 0 °C). Atėnuose liepos vidutinė temperatūra 28 °C, sausio 9 °C.
Kritulių mažėja iš šiaurės vakarų į pietryčius. Kritulių Graikijos vakarinėje pakrantėje iškrinta 950–1100 mm, Pindo, Peloponeso pusiasalio kalnų, Olimpo masyvo vakaruose daugiau kaip 2000 mm, Graikijos šiaurės rytinėje ir rytinėje dalyse 500–600 mm, Eubojos salos vakaruose, Atikos, Peloponeso pusiasalių rytuose, Nakso saloje mažiau kaip 400 mm per metus. Keletą mėnesių per metus aukščiausias viršūnes dengia sniegas.
Korinto kanalas
Vidaus vandenys
Upės daugiausia trumpos, slenkstėtos, netinkamos laivybai ir drėkinimui, teka tektoninės kilmės slėniais, kai kurios išteka iš karstinių urvų. Vasarą upės nusenka, vietomis išdžiūsta. Didžiausios upės (visos išteka iš Pindo kalnų) – Haliakmonas (ilgis 297 km), Achelojas (220 km), Pinijas (205 kilometrai). Peloponeso pusiasalyje teka Alfėjas, Evrotas ir Pinijas, Graikijos šiaurės rytuose – Marica, Strimonas, Aksijas (Graikijoje yra tik jų žemupiai).
Ežerų daugiausia Graikijos vakaruose ir šiaurėje (dauguma tektoninės kilmės). Didžiausi ežerai: Trichonida (95,8 km2), Volvė, Vegoritida, Vistonida, Koronija, Prespa, Mikri Prespa, Kerkinė. Daug mažų karstinių ežerų.
Gausu tvenkinių; didžiausi – Kremasta ir Kastrakis – susidarė užtvenkus Haliakmono ir Achelojo upes. Laivybinis Korinto kanalas jungia Korinto įlanką su Egėjo jūra.
Dirvožemiai
Graikijos žemyninėje dalyje ir Kretos saloje vyrauja kalciažemiai, tarpukalnių įdubose, Salonikų žemumoje, Atikos ir Epyro regionų žemumose – salpžemiai, Tesalijos žemumoje – verstžemiai.
Augalija
Miškai užima apie 1/4 Graikijos teritorijos. Augalų rūšinė įvairovė yra viena didžiausių Europoje; apie 6000 rūšių, iš jų 700–750 – endeminės. Dauguma endemų auga aukštikalnėse (Graikijos rytuose, ypač daug salose). Šalies pietuose, kalnų šlaituose iki 750–900 m aukščio, auga makija, visžaliai krūmai (mirtos, kadagiai, erškėčiai), pušų ir ąžuolų giraitės; būdinga friganos tipo augalija. Aukščiau (iki 1000 m) – plačialapių (ąžuolų, uosių, bukų, kaštonų) miškai, kalnų viršūnėse – kėnių ir pušų miškai. Graikijos šiaurėje, kalnų šlaituose iki 750–1000 m, auga klevų, uosių, liepų, guobų, kaštonų, graikinių riešutmedžių giraitės ir miškai, iki 1800–1950 m – bukų, aukščiau – spygliuočių miškai. Didesniame kaip 2000 m (Olimpo masyve – 2200 m) aukštyje yra alpinės pievos.
Gyvūnija
Gyvūnija gausi. Būdingesni žinduoliai: šernai, rudieji lokiai, elniai, lūšys, šakalai, gemzės, lapės, kiškiai, barsukai, žebenkštys, kalnų ožiai, vilkai. Gausu paukščių (apie 400 rūšių, iš jų 240 peri Graikijoje) – pelikanų, gandrų, garnių, fazanų, kurapkų. Veisiasi ropliai (vėžliai, gyvatės), sraigės, pakrančių vandenyse – žuvys (yra endeminių rūšių), kalmarai, aštuonkojai.
Parnaso masyvas
Aplinkos apsauga
Saugomos teritorijos užima apie 2,5 % Graikijos teritorijos. 10 nacionalinių parkų (seniausias įkurtas 1938, apima Olimpą ir Parnaso masyvą), 53 gamtos paminklai.
Ant smiltainio uolų pastatyti Meteoros vienolynai ir Atono sritis Chalkidikės pusiasalyje – pasaulio paveldo vertybės (nuo 1988).
Samarijos tarpeklio, Olimpo (abu nuo 1981) ir Asterousijos kalnagūbrio (nuo 2020) biosferos rezervatai.
10 Ramsaro konvencijos (Graikijoje įsigaliojo 1975) saugomų vietovių (plotas 1635 km2).
Graikijos konstitucinė santvarka
Graikijos partijos ir profsąjungos
Graikijos ginkluotosios pajėgos