grakų kalbà priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, atskira jos šaka. Graikijos oficialioji (dimotiki, nuo 1978) kalba, Kipro viena oficialiųjų (kartu su turkų) kalbų. Dar vartojama Albanijos ir Italijos pietinėje dalyje, t. p. Egipte, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Rusijoje, Ukrainoje ir kitur. Kalbančiųjų iš viso virš 13 mln., iš jų Graikijoje – apie 10,7 mln., Kipre – apie 1,2 mln. (2012). Helenizmo laikotarpiu bendrinė graikų kalba (koinė) paplito Aleksandro Makedoniečio užkariautuose Rytų kraštuose, tapo jų gyventojų bendravimo, t. p. ir ne graikų autorių rašomąja kalba. 7–15 a. Bizantijos valstybinė kalba. Senoji graikų kalba (kartu su lotynų) tebedėstoma daugelyje Europos universitetų ir kitų mokyklų, ji svarbi indoeuropiečių kalbų studijoms, t. p. tarptautinių žodžių, įvairių terminų darybai. Pirmąją spausdintą graikų kalbos gramatiką 1476 išleido K. Laskaris.
Skiriama senoji (15 a. pr. Kr.–4 a. po Kr.), vidurinė, arba bizantiškoji (5–15 a.), ir naujoji (nuo 15 a.) graikų kalba. Senosios graikų kalbos istorija skirstoma į 3 laikotarpius: Kretos-Mikėnų (15–12 a. pr. Kr.), archajiškąjį-klasikinį (9–8 a. pr. Kr.–4 a. pr. Kr.) ir helenistinį-romėniškąjį (4 a. pr. Kr.–4 a. po Kristaus). Pirmuoju laikotarpiu vartotas vadinamasis skiemeninis linijinis raštas B (iššifruota 1952; seniausi rašto paminklai – molinės lentelės iš 15 a. pr. Kr.). Archajiškuoju-klasikiniu laikotarpiu buvo sukurtas graikų raštas (seniausi rašto paminklai iš 8 a. pr. Kr.), susiformavo tarmės (ajolėnų, dorėnų, jonėnų, Atikos, Arkadijos–Kipro ir kitos), jomis buvo kuriama grožinė literatūra (epas, lyrika, drama, proza), mokslo veikalai (seniausia išlikusi gramatika – Dionisijo Trakiečio Gramatikos mokslas / Technē grammatikē 2 a. pr. Kr.). Trečiuoju laikotarpiu Atikos tarmės pagrindu susidariusi bendrinė kalba koinė paplito Egipte, Pergame, Sirijoje ir kitose helenistinėse valstybėse. Daug senosios graikų kalbos žodžių tapo mokslo ir technikos terminais. Vidurinė graikų kalba – oficiali Bizantijos rašto kalba – labai nutolo nuo šnekamosios kalbos. Naujosios graikų kalbos išsiskyrė 2 variantai: valstybinė rašomoji kalba katarevusa, pagrįsta senąja bendrine kalba koine, ir šnekamoji kalba dimotiki, susiformavusi iš naujųjų graikų kalbos tarmių. Naujoji graikų kalba, lyginant su senąja, yra paprastesnė: pasikeitė kai kurių balsių ir priebalsių tarimas, suvienbalsėjo dvibalsiai, sumažėjo linksnių (iš 5 liko 3), dalyvių, išnyko bendratis, geidžiamoji nuosaka ir kita. Yra skolinių iš kitų (ypač gausu iš turkų) kalbų.
Graikų kalba Lietuvoje
Lietuvoje senosios graikų kalbos mokomasi nuo 16 a. kolegijose, gimnazijose, universitetuose. Naujoji graikų kalba Vilniaus universitete dėstoma nuo 1993. Senosios graikų kalbos vadovėlį Epitome Institutionum linguae Graecae lotynų kalba buvo parašęs Ž. Liauksminas (1655, neišliko). Svarbesnės lietuvių autorių mokomosios knygos: M. Račkausko Graikų kalbos gramatika (2 d. 1930–34), J. Dumčiaus Trumpa istorinė graikų kalbos gramatika (1975) ir Graikų kalba (1989), A. Kudulytės-Kairienės Naujosios graikų–lietuvių ir lietuvių–naujosios graikų kalbų žodynėlis (2001), N. Juchnevičienės Senosios graikų kalbos pratybos (2003).
2829