grakų kolònijos Juodõsios jros šiaurnėje pakrántėje, 6–5 a. pr. Kr. graikų persikėlėlių iš Jonijos, Mažosios Azijos ir Egėjo jūros salų Ponto Eukseino (dabartinės Juodosios jūros) šiaurės pakrantėje įkurtos kolonijos.
Svarbiausios kolonijos buvo Odesas (dabartinė Varna), Tyras, Olbija, Teodosija (dabartinė Feodosija), Pantikapėja, Nimfėjas, Fanagorija, Dioskuriada. Šios kolonijos buvo nuo metropolijų nepriklausomi poliai, palaikantys su jomis kultūrinius, religinius ir ūkinius ryšius, prekiaujantys su kitais graikų miestais ir gentimis, gyvenančiomis prie Juodosios jūros (įsiveždavo vyną, alyvuogių aliejų, marmurą, audinius, išveždavo javus, gyvulius, kailius, žuvis, vergus). Visos kolonijos buvo vergovinės. Apie 480 pr. Kr. Kerčės ir Tamanės pusiasaliuose gyvavusios graikų kolonijos susivienijo į Bosporo karalystę.
Juodosios jūros pakrantės kolonijos klestėjo 4 a. prieš Kristų. Jų kultūra beveik prilygo metropolijų kultūrai (miestai planuoti Graikijos ir Mažosios Azijos miestų pavyzdžiu; pastatyta šventyklų, visuomeninių pastatų, teatrų) ir darė didelę kultūrinę įtaką skitams, sarmatams ir kitiems vietos gyventojams. 3 a. pr. Kr., mažėjant prekybai su Graikija, iš šiaurės puldinėjant skitams (2 a. pr. Kr. skitų karalius Skilūras užėmė Olbiją), Juodosios jūrios pakrantės kolonijos ėmė silpti. 3 a. viduryje jas užplūdo ir visiškai nuniokojo gotai, 4 a. pabaigoje – hunai.