Grakų nepriklausomýbės kãras, Graikijos gyventojų sukilimas prieš Osmanų imperijos valdžią 1821–29.
Priežastys
Graikų nepriklausomybės karą paskatino dėl prekybos grūdais 18 a. išaugusi Graikijos gyventojų gerovė, jų kultūros atgimimas, Vakarų Graikijos karinio valdytojo Ali Pašos 1820 pradėtas sukilimas prieš sultoną Muchamedą II ir Odesoje susitelkusios slaptos graikų patriotų organizacijos Bičiulių draugija (Filiki Etaireia; vadovas Rusijos kariuomenės generolas graikas A. Ipsilantis) veikla. Organizacija užmezgė ryšius su Rumunijos valstiečiais, serbų sukilėliais ir Ali Paša. A. Ipsilančio daliniai Moldavijoje 1821 03 persikėlė per Pruto upę. Rusija sukilėlių neparėmė. 1821 06 prie Dragešano jie pralaimėjo, bet įvykiai paskatino graikus sukilti.
Eiga
Kariniai veiksmai apėmė Peloponesą, Vidurio Graikiją, Kretos salą. Sukilimą rėmė krikščioniškoji Europos visuomenė, į Graikiją atvyko daug savanorių (žymiausias jų – G. Byronas, atvykęs 1823). Sukilėliai užėmė Atėnus, Tebus. 1821 03 25 paskelbta Graikijos nepriklausomybė. Sukilimą apsunkino graikų tarpusavio nesutarimai, virtę pilietiniu karu. Turkai Stambule išžudė daug graikų, pakorė graikų stačiatikių patriarchą Grigoriją, nuslopino sukilimo židinius Tesalijoje, Makedonijoje, Atono kalne. 1825 Egipto valdytojas Muchamedas Ali vėl užėmė Peloponesą. Didžioji Britanija ir Rusija pasisiūlė būti tarpininkės. Turkija siūlymą atmetė. 1827 10 20 jungtinis Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos laivynas sumušė Egipto laivyną prie Navarino (Navarino mūšis).
Navarino mūšis (aliejus, apie 1828–30, dailininkas Ambroiseʼjus Louisas Garneray, Versalio rūmai)
1827 12 Turkijos sultonas paskelbė šv. karą; 1828 Rusijos kariuomenė užėmė Adrianopolį; kilo grėsmė Stambului. 1829 Turkija sutiko pasirašyti taiką.
Reikšmė
1832 Londono konferencija patvirtino Graikijos nepriklausomybę. 1832 Graikijos karaliumi tapo Bavarijos princas Otonas.