gramãtika (gr. grammatikē < gramma – rašmuo), kalbotyros šaka, tirianti kalbos, kalbų šeimos ar grupės gramatinę sandarą. Skiriama aprašomoji, arba sinchroninė, ir istorinė, arba diachroninė, gramatika. Aprašomoji gramatika siekia atskleisti tam tikro laikotarpio kalbos vidinę sandarą. Aprašomosios gramatikos rezultatais remiasi gretinamoji (kontrastyvinė) gramatika, gretinanti dviejų ar kelių kalbų sandarą; pasaulio kalbų sandaros bendrąsias ypatybes tiria kalbų tipologija. Istorinė, arba diachroninė, gramatika tiria kalbos gramatinės sandaros praeitį, jos raidą ir ryšius su giminiškų kalbų sandara; tam taikomas lyginamasis metodas.
Gramatika pradėta kurti senovės Indijoje ir Graikijoje. 4 a. pr. Kr. indų filologas Panini nuosekliai aprašė sanskrito gramatinę sandarą 3983 taisyklėmis, sudarančiomis darnią sistemą. Platonas ir Aristotelis gramatikos vienetus siejo su mąstymo kategorijomis. Homero poemų, kitų autorių kūrinių kalbos studijų ir komentavimo pagrindu Aleksandrijos filologai Dionisijas Trakietis (1 a. pr. Kr.) ir Apolonijas Diskolas (2 a.) suformavo požiūrį į gramatiką kaip į atskirą mokslo sritį, sukūrė sintaksės pradmenis. Graikų tradiciją tęsė romėnų gramatikai Varonas (1 a. pr. Kr.), Donatas (4 a.), Priscianas (6 aamžius). Viduriniais amžiais ir Renesanso epochoje gramatika buvo grindžiama logika. Universaliõs gramatikos idėja bandyta realizuoti 17 a. Port-Royalio mokykloje, laikant lotynų kalbos sandarą idealiu kalbos modeliu. Romantizmo laikotarpiu padidėjęs susidomėjimas įvairių kalbų ir kultūrų savitumu skatino tirti kalbų specifines ypatybes. 19 a. susiformavusi lyginamoji kalbotyra nustatė giminiškų kalbų gramatinės sandaros istorijos tyrimo principus. Buvo parengti K. F. C. Brugmanno, B. G. G. Delbrücko, H. Hirto, A. Meillet ir kitų kalbininkų indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos fundamentalūs veikalai ir atskirų kalbų bei jų grupių istorinės gramatikos. 20 a. lyginamosios gramatikos teorija buvo toliau plėtojama ir tobulinama naudojantis naujai iššifruotų kalbų duomenimis ir kalbų tipologija bei struktūrine kalbotyra, kurios pradininku laikomas F. de Saussure’as. Jis sukūrė tikslią kalbos gramatinės sandaros tyrimo ir modeliavimo metodiką; jos pagrindais remiasi fonologija, generatyvinė gramatika ir daugelis kitų šiuolaikinės gramatikos krypčių.
LIETUVIŲ kalbos gramatika iš pradžių buvo kuriama praktikai. Jos pradmenų yra M. Mažvydo Katekizme (1547): trumpas elementorius su abėcėle, skiemenavimo taisyklės, keletas terminų. 1653 Karaliaučiuje D. Kleinas išleido pirmąją spausdintą lietuvių kalbos gramatiką lotynų kalba (Grammatica Litvanica, mokslinis leidimas Pirmoji lietuvių kalbos gramatika 1957) ir 1654 – jos vokišką santrauką (Compendium Litvanico-Germanicum). Anksčiau lietuvių kalbos gramatiką buvo parašęs K. Sapūnas (Compendium Grammaticae Lithvanicae; 1673 ją išleido T. G. Šulcas, mokslinis leidimas 1997). 18 a. Mažojoje Lietuvoje pasirodė F. W. Haacko, P. F. Ruigio, G. Ostermejerio, K. G. Milkaus lietuvių kalbos gramatikos. Pirmoji žinoma lietuvių kalbos gramatika lotynų kalba, išspausdinta Didžiojoje Lietuvoje (Vilniuje), – Lietuvos kalbų visuma (Universitas lingvarum Litvaniae 1737, mokslinis leidimas 1981); ji ypač svarbi kirčiavimo raidos tyrimui. A. Schleicherio lietuvių kalbos gramatika vokiečių kalba (Litauische Grammatik 1856, išleista Prahoje), pagrįsta lyginamuoju metodu, įtraukė lietuvių kalbą į pasaulio kalbotyrą. F. Kuršaičio Lietuvių kalbos gramatikoje (Grammatik der littauischen Sprache 1876) tiksliai aprašyta lietuvių kalbos kirčiavimo sistema; ši ir anksčiau minėtos gramatikos padėjo vakarų aukštaičių tarmę įtvirtinti bendrinės lietuvių kalbos pamatu. Kalbotyrai reikšmingos ir A. Baranausko (1896), K. Jauniaus (K. Būgos išleista 1911) lietuvių kalbos gramatikos. Bendrinės kalbos ugdymui ir norminimui lemiamą reikšmę turėjo J. Jablonskio lietuvių kalbos gramatikos: Lietuviškos kalbos gramatika (išleista 1901 Tilžėje Petro Kriaušaičio slapyvardžiu), Lietuvių kalbos sintaksė (išleista Seinuose 1911 Rygiškių Jono slapyvardžiu), Lietuvių kalbos gramatika (Vilnius 1919, Kaunas 1922); jomis naudojosi vėlesni tyrinėtojai ir vadovėlių autoriai. 20 a. antroje pusėje atlikti lietuvių kalbos gramatinės sandaros tyrimai buvo apibendrinti akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje (3 tomai 1965–76), parengti lietuvių kalbos morfologijos (A. Paulauskienė, 1994), sintaksės (J. Balkevičius, 1963, V. Sirtautas ir Č. Grenda, 1988, V. Labutis, 1998) kursai. Kalbos mokslui svarbi A. Senno lietuvių kalbos gramatika (Handbuch der litauischen Sprache: 1. Grammatik 1966). Naudojantis struktūrinės kalbotyros patirtimi sukurti lietuvių kalbos fonologijos (A. Girdenis, 1981, 1995) ir sinchroninės žodžių darybos (V. Urbutis, 1978) veikalai, Lietuvių kalbos institute parengta Dabartinės lietuvių kalbos gramatika (1994 42006) ir dvi užsienio kalbininkams skirtos teorinės lietuvių kalbos gramatikos (rusų k. 1985, anglų k. 1997). Lietuvių kalbos istorinės gramatikos problemas 20 a. pirmoje pusėje tyrė J. Zubatý, E. Hermannas, F. Spechtas, E. Fraenkelis ir kiti, lietuvių kalbininkai – K. Būga ir P. Skardžius. Iš vėlesnių apibendrinamųjų istorinės gramatikos veikalų minėtina J. S. Otrębskio lietuvių kalbos gramatika (Gramatyka języka litewskiego 3 tomai 1956–65) ir C. S. Stango baltų kalbų lyginamoji gramatika (Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen 1966). Derinant lyginamąjį metodą su vidine rekonstrukcija parengtos istorinei gramatikai reikšmingos J. Kazlausko (1968), V. Mažiulio (1970), A. Rosino (1988, 1995) monografijos, ištirta daiktavardžių darybos kategorijų raida (S. Ambrazas 1993, 2000). Apibendrinamąjį lietuvių kalbos istorinės gramatikos kursą parašė Z. Zinkevičius (Lietuvių kalbos istorinė gramatika 2 tomai 1980–81), Lietuvių kalbos istorijoje (7 tomai 1984–95) išsamiai išdėstė gramatinės sandaros raidą. Istorinės sintaksės srityje linksnių ir prielinksnių vartoseną ištyrė E. Fraenkelis (Lietuvių kalbos linksnių sintaksė / Syntax der litauischen Kasus 1926–28, Lietuvių kalbos polinksnių ir prielinksnių sintaksė / Syntax der litauischen Postpositionen und Präpositionen 1929), senovinius nekirčiuotų žodžių išdėstymo polinkius – E. Hermannas (Lietuvių kalbos studijos / Litauische Studien 1926), senųjų raštų sintaksės ypatybes – J. Palionis (Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. 1967), baltų kalbų dalyvių istorinę sintaksę ir sakinio sandaros raidą – V. Ambrazas (Baltų kalbų dalyvių lyginamoji sintaksė 1990, rusų k.), lietuvių kalbos istorinės sintaksės darbus apibendrino W. R. Schmalstiegas (A Lithuanian Historical Syntax 1988).
2352