gramofòno plokštẽlė, diskas (dažniausiai plastiko) su įrėžtu spiraliniu grioveliu (garso takeliu), kurio pločio, gylio ir žingsnio pokyčiai atitinka garso virpesių kaitą. Garsas iš gramofono plokštelės atkuriamas garso ėmikliui (galvutei su adata) slenkant grioveliu. Gramofono adatos mechaniniai virpesiai perduodami membranai, kuri juos paverčia garso virpesiais, elektrofono (elektrinio gramofono) – dažniausiai pjezoelektrinei plokštelei, kuri deformuodamasi mechaninius virpesius paverčia kintamąja elektros įtampa, atitinkančia garso virpesius. Pagal griovelyje įrašytų fonogramų skaičių gramofono plokštelės būna monofoninės (1 fonograma), stereofoninės (2 fonogramos) ir kvadrofoninės (4 fonogramos). Monofoninės plokštelės dar būna paprastosios (sukimosi greitis 78 min–1) ir ilgai grojančios (sukimosi greitis 45, 33 1/3 arba 16 min–1); stereofoninės – tik ilgai grojančios. Ilgai grojančių gramofono plokštelių vienos pusės grojimo trukmė 6, 18 ar 28 minutės.
E. Berlinerio pagamintas gramofonas ir plokštelė (19 a. pabaiga)
Pirmąją gramofono plokštelę 1887 užpatentavo Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) gyvenęs vokiečių inžinierius E. Berlineris. Iš pradžių (nuo 1890) įrašai buvo daromi tik vienoje plokštelės pusėje, nuo 1903 abiejose. Pirmosiose plokštelėse įrašyta daugiausia įvairių veikėjų kalbų, instrumentinių pjesių (skambino kompozitoriai J. Brahmsas, E. Griegas, pianistai R. Pugno, I. Paderewskis, smuikavo J. Joachimas, P. Sarasate, F. Kreisleris, J. Kubelíkas), dainavimo (iki 1906 tik su fortepijono pritarimu; dainavo M. ir N. Figneriai, N. Melba, A. Patti, F. Tamagno, E. Caruso, L. Sobinovas, F. Šaliapinas).
1909 Londone pirmą kartą įrašytas orkestro grojimas (P. Čaikovskio baleto Spragtukas siuita). Įrašų padaugėjo po 1920, pradėjus naudoti mikrofonus; įrašyta nemaža J. S. Bacho, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, G. Mahlerio kūrinių. 1931 Didžiojoje Britanijoje pradėta gramofono plokšteles platinti prenumeratos būdu. Jų kokybė ypač pagerėjo po II pasaulinio karo: 1948 JAV bendrovė Columbia išleido pirmąsias ilgai grojančias gramofono plokšteles, 1958 Londone garso įrašymo aparatūros parodoje pademonstruotos pirmosios stereofoninės gramofono plokštelės. Į jas t. p. įrašyta prozos ir poezijos kūrinių, dramos teatro spektaklių, žymių veikėjų kalbų. Rengta nemažai gramofono plokštelių konkursų (geriausioms skirtos premijos).
Didžiausios plokštelių bendrovės: RCA Victor (JAV), Le Chant du Monde (Prancūzija), Deutsche Grammophon Gesellschaft (Vokietija), Decca (Didžioji Britanija). Daug gramofono plokštelių išleido bendrovės: Balkanton (Bulgarija), Supraphon (Čekija), Polskie Nagrania (Lenkija), Hungaroton (Vengrija), Eterna (Vokietija). Gramofono plokštelės buvo anonsuojamos ir recenzuojamos specialiuose leidiniuose: Records and Recording, Gramophone (Didžioji Britanija), Musica Disques (Prancūzija), Fonoforum (Vokietija). Gramofono plokštelės gamintos daugiausia iki 20 a. antros pusės (vietoj jų naudojama kasetės ir kompaktiniai diskai). Didžiausios jų saugyklos: JAV Kongreso bibliotekos (Vašingtone) Plokštelių skyrius, Nacionalinė fonoteka (Paryžiuje), Romos fonoteka, Didžiosios Britanijos garso įrašų institutas (Londone).
Lietuvoje
Pirmosios gramofono plokštelės su lietuviškos muzikos įrašais pagamintos 20 a. pradžioje. 1907–09 Rygoje, 1910–11 Vilniuje Londono bendrovės The Gramophone Co LTD filialas Zonophone Record, įsteigtas Rygoje, išleido 30 pirmųjų lietuviškų plokštelių, kurias įrašė kompozitorius A. Kačanauskas kartu su lietuvių inteligentų grupele (P. Pundzevičiumi-Petliuku, J. Linartu, J. Linartiene, J. Visockaite, J. Lukavičiumi). Jie įvairiais vokaliniais ansambliais ir solo įdainavo lietuvių tautinių dainų, vokalines ištraukas iš M. Šikšnio-Šiaulėniškio tragedijos Pilėnų kunigaikštis bei A. Kačanausko operetės Jaunoji našlelė, įskaitė dialogus ir monologus iš P. Pundzevičiaus-Petliuko komedijos Velnias ne boba, A. Jakšto, Margalio (J. Šnapščio) ir kitų autorių literatūrinių humoreskų. Keletą kūrinių įdainavo A. Kačanauskas solo ir jo vadovaujamas Rygos lietuvių choras. Vilniuje pirmąsias lietuviškas gramofono plokšteles įrašė Rūtos draugijos choras, vadovaujamas V. Lopatos, B. Valušio bažnytinis choras iš Valkininkų ir solistė (sopranas; asmenybė nenustatyta). Dar prieš pirmųjų lietuviškų plokštelių, išleistų Rygoje, pasirodymą Amerikos rinkoje išeivijos lietuviškų plokštelių leidybos iniciatyvą perėmė Amerikos lietuviai. 1912 Columbia bendrovėje Niujorke buvo įrašytos pirmosios Amerikos lietuvių plokštelės. Vėliau lietuvių išeivijos plokšteles leido ir kitų šalių (Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitų) bendrovės, bet bendrovėje Columbia (JAV, Didžioji Britanija) jų buvo įrašyta daugiausia. Informacijos apie lietuviškas plokšteles, išleistas JAV iki 1942, galima rasti R. K. Spottswoodo diskografijoje Ethnic Music on Record.
Po I pasaulinio karo gramofono plokštelių su lietuviškos muzikos įrašais pagamino Vokietijos (Artiphon, Homocord, Kristall, Odeon, Parlophon, Polydor, Vox), JAV (Columbia, Okeh, Victor), Didžiosios Britanijos (Columbia, His Master’s Voice), Prancūzijos (Pathe), Latvijos (Bellaccord Electro) bendrovės; į plokšteles įrašyta choro, solo dainų, operų arijų (dainininkai J. Babravičius, J. Būtėnas, A. Dambrauskaitė, V. Grigaitienė, V. Jonuškaitė, A. Kaskas, A. Kutkus, M. Lipčienė, K. Petrauskas, kompozitoriai M. Petrauskas, L. Sipavičiūtė, A. Sodeika, M. Rakauskaitė, J. Vencevičaitė), pramoginės muzikos kūrinių, literatūrinių humoreskų (atlikėjai P. Biržys, D. Dolskis, V. Dineika, A. Dvarionas, V. ir K. Orantai, S. Fedotas-Sipavičius, S. Graužinis, J. Petrauskas, A. Šabaniauskas, instrumentiniai ansambliai).
Sovietų okupacijos metais išleista 2224 monofoninės ir stereofoninės gramofono plokštelės. 1946–47 pirmąsias lietuviškas plokšteles įrašė A. Staškevičiūtė, K. Petrauskas, A. Sodeika, J. Mažeika, t. p. Valstybinės filharmonijos choras, vadovaujamas J. Motiekaičio, ir Liaudies ansamblis, vadovaujamas J. Švedo. Gramofono plokšteles gamino daugiausia Rygos plokštelių fabrikas, įrašus parengė Maskvos, Leningrado, Vilniaus (įsteigta 1958; organizatorius ir ilgametis vadovas V. Indrikonis) plokštelių įrašų studijos, gamybą ir leidybą centralizavo sąjunginė firma Melodija (įsteigta 1964). Įrašyta lietuvių muzikinio folkloro, lietuviškos vokalinės ir instrumentinės muzikos, lietuvių rašytojų (348 literatūrinės plokštelės) prozos ir poezijos kūrinių. Paskutinė Vilniaus įrašų studijos plokštelė buvo išleista 1990 (Diena kaime, kompozicija vaikams). Lietuvoje dideli gramofono plokštelių fondai sukaupti Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos skyriuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fonotekoje, gaũsios kolekcininkų diskologų V. Strolios (JAV) ir A. Motiekos privačios gramofono plokštelių kolekcijos.
809
660