Granãdos emyrãtas, Granãdos karalỹstė (1238–1492), paskutinė musulmonų valstybė Ispanijoje. Sostinė – Granada. Susikūrė iškilus Nasridams – paskutinei musulmoniškosios Ispanijos dinastijai, kurios įkūrėjas Muchamedas I al Galibas (m. 1273) perkėlė savo sostinę iš Jaéno į Granadą. Ypač klestėjo valdant Jusufui I (1333–50) ir Muchamedui I (1354–91). Jo nepriklausomybę garantavo ūkio plėtotė (dirbtiniu drėkinimu paremta žemdirbystė, vynuogininkystė, aliejaus gamyba, šilko audimas, prekyba), pabėgėliai musulmonai ir žydai iš Kastilijos atkariautų sričių (pirmiausia Sevilijos, Valensijos, Mursijos), nedidelė Kastilijos grėsmė (dėl 13–15 a. ten vykusių feodalinių vaidų). Nuo 1248 Granados emyrai mokėjo duoklę Kastilijos karaliams, padėjo jiems nukariauti kaimynines musulmonų valstybėles. Granados emyratas sėkmingai priešinosi Maroką valdantiems Marinidams, kurie kovojo dėl pozicijų Andalūzijoje, ir Genujai, kuri siekė Gibraltaro sąsiaurio kontrolės. Po 1448 maro sumažėjus gyventojų ir kilus dinastiniams vaidams Granados emyratas smuko. Išorės grėsmė padidėjo, kai 1469 susivienijo Aragono ir Kastilijos karalystės. 1492 Granados emyratą užėmė jų kariuomenė.
2271