graužkai (Rodentia), žinduolių (Mammalia) klasės būrys. Apie 30 šeimų, apie 400 genčių, apie 2000 rūšių (apie 40 % visų žinduolių rūšių). Pagrindinės šeimos: dygliatriušiniai, jūrų kiaulytės (Caviidae), šinšiliniai, aštuondantiniai, voveriniai, bebriniai (Castoridae), šokliniai, akliniai, miegapeliniai, peliniai (daugiau kaip 1300 rūšių), žiurkėniniai. Paplitę visur, išskyrus Antarktidą ir kai kurias vandenynų salas.
Dažniausiai smulkūs, vidutinio dydžio, yra ir didelių (bebrai, kapibara, mara). Kūno ilgis 5–130 cm, masė 5 g–80 kg. Kailis dažniausiai tankus, yra ir beveik plikų graužikų (plikieji smėlrausiai). Plaukai trumpi, ilgi ar dalis jų virtę spygliais (dygliatriušinių). Odoje būna specifinių liaukų, prakaito liaukos tik pėdose.
Smegenys didelės, didžiųjų pusrutulių paviršius lygus. Galūnės turi 3–5 pirštus su nagais, prisitaikiusios rausti žemę (starų), plaukioti (bebrų), šokuoti 2 kojomis (šoklių) arba perskristi nuo medžio ant medžio (voverių skraiduolių). Uodega rudimentinė, trumpa arba siekia dvigubą kūno ilgį. Akys didelės (voverių skraiduolių), gyvenančių žemėje (aklių) paslėptos po oda.
Dantų sistema prisitaikiusi augaliniam maistui atkąsti ir smulkinti. Graužikai neturi iltinių dantų. Kandžiai dideli, tvirti, aštrūs, be šaknų, nuolat augantys, iš priekio padengti kietu emaliu. Tarp kandžių ir skruostinių dantų yra diastema (laisvas tarpas).
Kai kurie graužikai turi skruostinius maišus. Skrandis paprastas arba iš kelių kamerų. Žarnynas ilgas, akloji žarna didelė (išskyrus miegapelių).
Gyvena pavieniui arba kolonijomis įsirausę į žemę, ant žemės, medžių, prie vandens arba dalį gyvenimo praleidžia vandenyje. Kai kurioms rūšims (lemingams) būdingos nereguliarios migracijos. Dar kiti graužikai žiemą arba per vasaros sausras įminga.
Dauguma graužikų minta augalais, dalis visaėdžiai, kai kurių mityba labai specializuota; kiti žiemai kaupia maisto atsargas. Daugelis graužikų gyvena neilgai (smulkūs 1,5–2 m., stambūs 4–7 m.), bet yra labai vislūs, anksti subręsta. Smulkūs graužikai kasmet veda 3–6 ir daugiau vadų po 8–14 jauniklių. Palankiomis sąlygomis per metus jų gali padaugėti keliasdešimt kartų.
Įvairių rūšių graužikų jaunikliai atvedami nevienodai išsivystę: pelinių jie būna pliki, akli, o bebro, jūrų kiaulytės – apaugę plaukais, akys aptrauktos plėvele, atviros, greit pradeda regėti.
Graužikais minta įvairūs ropliai, paukščiai ir žinduoliai.
Graužikai svarbūs dirvodarai, yra graužikų žemės ūkio ir miškų kenkėjų, platinančių pavojingų žmogaus ir gyvulių ligų sukėlėjus. Kai kurie (bebrai, voverės, ondatros, nutrijos) medžiojami dėl vertingų kailių. Jūrų kiaulytės, baltosios žiurkės, pelės veisiami kaip laboratoriniai gyvūnai biomedicininiams tyrimams.
Lietuvoje gyvena apie 20 graužikų rūšių.
2005