gravimètrinė núotrauka, visuma gravimetrinių ir geodezinių darbų tam tikros teritorijos gravitacinio lauko tyrimams atlikti. Matuojamas sunkio (laisvojo kritimo) pagreitis tam tikruose taškuose, nustatomos tų taškų koordinatės. Kai kada gali būti matuojamos ir gravitacijos potencialo antrosios išvestinės (variometrinė nuotrauka), iš kurių sprendžiama apie gravitacinio lauko vertikalųjį ir horizontalųjį gradientus, sunkio lauko ekvipotencialinių paviršių ir jėgų linijų kreivumą.
Sunkio pagreitis matuojamas gravimetrais. Kai kurias antrąsias išvestines galima išmatuoti variometrais ir gradientometrais, kurie veikia sukamųjų svarstyklių principu. Matuojant atsižvelgiama į Mėnulio ir Saulės trauką. Pagal tyrimų tikslą daroma bendroji (1:100 000–1:1 000 000 mastelio) gravimetrinė nuotrauka, dažniausiai skirta Žemės figūrai ir didelių plotų geologinei sandarai tirti, arba detalioji (1:100 000 ir stambesnio mastelio) gravimetrinė nuotrauka, naudojama mažesniems plotams tirti, naudingosioms iškasenoms aptikti (gravimetrinė žvalgyba). Gravimetrinį pagrindą nuotraukai tam tikroje teritorijoje atlikti sudaro kelių tikslumo klasių gravimetrinis tinklas. Jis jungia punktus su žinomomis sunkio pagreičio vertėmis tam tikroje sunkio pagreičio sistemoje; nuo 1971 (pagal tarptautinį susitarimą) dažniausiai IGSN 71 (International Gravity Standartization Net 1971) sistemoje. Iš gravimetrinės nuotraukos duomenų sudaromi gravimetriniai profiliai ir žemėlapiai.
gravimetrinė nuotrauka (1960)
Lietuvoje
Pirmuosius gravimetrinius matavimus Lietuvoje 4 dešimtmečio pradžioje atliko K. Sleževičius. Bendrąją Lietuvos teritorijos gravimetrinę nuotrauką 1951–62 vykdė Geologijos ir geografijos instituto mokslininkai (S. Blinstrubas, A. Ražinskas, Rasa Apyrubytė). Pagal šią nuotrauką sudarytas Lietuvos gravimetrinis žemėlapis (mastelis 1:200 000). 1968 sudarytas Lietuvos gravimetrinis antrosios klasės tinklas (jungė 21 punktą).
2224