graždánka (rus. гражданский шрифт, graždanskij šrift), reformuotas kirilikos variantas. 1708 ir 1710 Petro I įsakymais graždanka pradėta vartoti pasaulietinio turinio tekstams rusų kalba spausdinti; bažnytinei literatūrai ir toliau liko kirilika. Atsisakyta iš graikų abėcėlės perimtų raidžių (ksi, omega, psi ir kitų), neturinčių rusų kalboje specifinės fonetinės reikšmės, ir diakritinių ženklų, naujai sukurtos raidės э, я. Graždankos rašmenų formą bandyta priartinti prie lotyniškųjų. Petro I sumanytą raidyno reformą įtvirtino Peterburgo mokslų akademija 1735, 1738 ir 1758 nurodymais (po 1917–18 reformos liko 33 raidės). Po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo Lietuvoje ir Lenkijoje graždanka buvo rašomi Rusijos administracijos raštai, šio rašto imta mokyti mokyklose. 1844 ir 1852 Nikolajaus I iniciatyva buvo parengti graždankos pritaikymo lenkų kalbai projektai (spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimo ir rusų abėcėlės pritaikymo ne slavų kraštų raštui ideologu laikomas slavofilas A. Hilferdingas). 1852 graždanka išspausdinta lenkų rašytojų kūrinių chrestomatija, 1865–69 Sankt Peterburge ir Varšuvoje išleistos mokomosios knygos (parengė S. Mikuckis), kur ne kur naudotos Lenkijos Karalystės kaimo liaudies mokyklose iki 1870–71. Graždanką mėginta įvesti Latgalos katalikų spaudoje.
Graždankos vartojimas Lietuvoje
Lietuvojegraždankos įvedimas buvo susijęs su caro administracijos vykdoma lietuvių nutautinimo politika. Lietuvių visuomenė į graždanką reagavo kaip į prievarta brukamą raštą, o tikintieji šį caro administracijos veiksmą laikė kišimusi į jų tikėjimo reikalus. Graždankos pritaikymo lietuvių kalbai projektą 1864 parengė S. Mikuckis. Jis pirmojoje lietuviškoje knygoje graždankos rašmenimis (Abecele žemajtiškaj-lětuviška, 1864) graždankos raidyną pritaikė lietuvių kalbos garsams; 1864–65 šis raidynas paskelbtas privalomu. Spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimo metais (1864–1904) lietuvių kalbai pritaikyta graždanka buvo išleisti 66 lietuviški spaudiniai: 19 vadovėlių, 16 religinių ir 6 grožinės literatūros knygos, 14 kalendorių, 7 valdžios potvarkiai ir kita (periodinių leidinių nebuvo). Spaudinius rengė S. Mikuckis, L. Ivinskis, J. Krečinskis ir kiti. Lietuvoje graždanka spausdinti leidiniai dėl stiprėjančio lietuvių tautinio judėjimo nepaplito, dažnai buvo boikotuojami; viena jų alternatyvų buvo Mažojoje Lietuvoje spausdinami kontrafakciniai leidiniai.
pirmosios graždanka spausdintos lietuviškos knygos antraštinis puslapis
1393