grėblỹs, įrankis kam nors grėbti.
Lietuvos kaime nuo seno naudoti dvejopi grėbliai – paprastieji ir didieji. Paprastaisiais grėbta šienas, dobilai, rugienojai, vasarojus, nudailinami šieno vežimo šonai, kuliant spragilais buvo surenkami šiaudai, sustumiami į krūvą grūdai, išpurenamos ežios daržuose, pavasarį nulyginami kurmiarausiai pievose, rudenį sugrėbiami medžių lapai. Rytų Lietuvoje tokiais grėbliais ir šienas į vežimą krautas. Didžiuosius, arba plačiuosius, grėblius imta naudoti nuo 19 amžiaus pabaigos, kai vietoj pjautuvų javus pradėta kirsti dalgiais. Grėblius dažniausiai pasidarydavo patys valstiečiai ar nusipirkdavo turguje iš amatininkų. Grėblio kotas paprastai darytas iš lazdyno ar jaunos eglaitės, galva – iš ąžuolo, uosio ar beržo, ji keturkampio skerspjūvio, tiesi ar lenkta. Paprastųjų grėblių dantys drožti iš ąžuolo, uosio, rečiau – iš obels, beržo, jų skaičius – 9–17, ilgis 7–14 centimetrų. Didžiųjų grėblių ąžuoliniai 11–20 centimetrų ilgio dantys (12–37) sukalti į 95–214 centimetrų ilgio galvą. Labiausiai jie paplito Vidurio Lietuvoje. Nuo 20 amžiaus pradžios stambiuosiuose ūkiuose imta naudoti fabrikinės gamybos vienaarklius metalinius grėblius. Pagal jų pavyzdį tokių grėblių iš medžio padarydavo ir vietos meistrai.
2691