gretutnė zonà, jūros ruožo dalis (24 mylių pločio), esanti už teritorinės jūros. Jos plotis skaičiuojamas nuo tų pačių išeitinių linijų kaip ir teritorinės jūros plotis. Gretutinė zona negali tęstis daugiau kaip 12 mylių nuo bazinės linijos, nuo kurios matuojamas teritorinės jūros plotis. Jei dviejų valstybių krantai yra vienas prieš kitą ar greta vienas kito, nė viena jų neturi teisės (jei nėra sudariusios kitokio susitarimo) išplėsti savo gretutinę zoną už vidurinės linijos, kurios kiekvienas taškas yra vienodai nutolęs nuo artimiausių bazinių linijų taškų, nuo kurių matuojamas valstybių teritorinės jūros plotis. Gretutinėje zonoje pakrantės valstybė gali vykdyti kontrolę siekdama užkirsti kelią muitinės, mokesčių, imigracijos ar sanitarijos taisyklių pažeidimams ir už juos nubausti.
Gretutinės zonos institutas atsirado 19 a. pradžioje. 1817 Prancūzija, 1832 Belgija nustatė 20 km pločio gretutinė zoną. 20 a. pradžioje įsigalėjo nuostata pakrantės valstybei nusistatyti gretutinę zoną ekologiniais, muitų, finansiniais ir imigracijos interesais. 20 a. pirmoje pusėje prancūzų teisininkas G. Gidelis (1880–1958) suformulavo gretutinės zonos teoriją. Normos, įtvirtinančios gretutinę zoną, pirmą kartą kodifikuotos 1930 Hagos jūrų konferencijoje. Gretutinės zonos nustatymo ir kitus teisinius klausimus reglamentuoja 1958 Jungtinių Tautų Konvencija dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos (Lietuvoje įsigaliojo 1992) ir 1982 Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija (Lietuvoje įsigaliojo 2003).
2238