gretutnės téisės, atlikėjo teisės į tiesioginį (gyvą) literatūros ar meno kūrinio atlikimą ir atlikimo garso ar audiovizualinį įrašą, fonogramos gamintojo teisės į kūrinio atlikimo, kitų garsų ar garsų išraiškos įrašą (fonograma), transliuojančios organizacijos teisės į radijo ir (arba) televizijos transliacijas bei audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojo teisės į filmo įrašą. Gretutinės teisės įgyvendinamos nepažeidžiant autorių teisių į kūrinius. Gretutinių teisių apsaugos principai tarptautiniu lygmeniu susiformavo 20 a. antroje pusėje. 1961 10 26 priimta Tarptautinė Romos konvencija dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos (Lietuvoje įsigaliojo 1999). Gretutinių teisių apsaugos prireikė dėl garso ir vaizdo atgaminimo technologijų plėtros – atsiradus garso ir vaizdo įrašams, jie tapo preke. Gretutinės teisės galioja 50 m. po atlikimo datos, fonogramos įrašo padarymo, pirmojo transliacijos viešo perdavimo ir filmo pirmojo įrašo padarymo datos. Gretutinės teisės gali būti perduodamos pagal sutartį, paveldėjimo ar kita įstatymų nustatyta tvarka. Neperduodamos tik atlikėjų asmeninės neturtinės teisės, t. y. teisė į atlikėjo vardą ir kūrinio atlikimo neliečiamybę. Šios teisės atlikėjui išlieka ir tais atvejais, kai gretutinės teisės perduotos kitiems asmenims.
LIETUVOJE gretutinių teisių apsaugą reglamentuoja Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (1999, nauja redakcija 2003).
159