griežtasis stilius

griežtàsis stlius, sąlyginis 15–16 a. polifoninės (dažniausiai bažnytinės) muzikos stilius. Laisvojo stiliaus priešybė.

Vyravo vokalinė (chorui a cappella) muzika, pasižyminti ypatingu intonacinių ir ritminių normų apibrėžtumu diatoninėje sistemoje (diatonika). Vokalas lėmė, kad jos melodikai būdingiausia laipsniškas judėjimas, gana riboti šuoliai (tipiški kvartos, kvintos, oktavos intervalai) kompensuojami priešingos krypties judėjimu. Ritmikai būdinga nuosekli stambesnių ir smulkesnių ritminių verčių kaita. Griežtojo stiliaus harmonijos norma – konsonansiniai sąskambiai (konsonansas; dažniausiai mažorinių ir minorinių trigarsių arba sekstakordų pavidalo). Disonansai naudojami kaip paruoštos užtūros arba pereinamieji, pagalbiniai sąskambiai. Vyraujantys formos sudarymo būdai – cantus firmus (pvz. mišiose) ir imitacinis strofinis (motetuose, madrigaluose).

Žymiausi griežtojo stiliaus kompozitoriai: G. Dufay, J. Obrechtas, J. Ockeghemas, Josquinas des Prés, O. di Lasso, G. P. da Palestrina.

120