Grigalius VII (mozaika, Šv. Pauliaus bazilika už sienų Romoje)
Grigãlius VII (Gregorius VII), tikr. Hildebrandus 1020Toskana 1085 05 25Salerno, popiežius (1073). Šventasis (1606; šventė – gegužės 25). Benediktinas. 1047 lydėjo popiežių Grigalių VI į tremtį Cluny, buvo jo kapelionas. 1049 grįžo į Romą, dirbo Romos kurijoje. Popiežių Viktoro II, Stepono IX, Mikalojaus II ir Aleksandro II artimas bendradarbis. Grigalius VII įvykdė reformas, vadinamas grigališkosiomis. Reformų nuostatos išdėstytos dokumente Dictatus Papae (1075); jomis tik popiežiui suteikta teisė karūnuoti imperatorių, skirti vyskupus, kurti vyskupijas, uždrausta simonija (bažnytinių pareigybių pirkimas), dvasininkų santuokos, pasaulietinė investitūra; daugiau įgaliojimų suteikta nuncijui. Kovojo su imperatoriumi Henriku IV ir kitais reformų priešininkais (vedusiais dvasininkais, kunigaikščiais). Imperatorius Henrikas IV, netekęs įtakos Bažnyčiai, 1076 Wormse Grigalių VII paskelbė neteisėtai išrinktu.
Grigalius VII (mozaika, Šv. Pauliaus bazilika už sienų Romoje)
1077 Grigalius VII privertė Henriką IV atgailauti; bet šis 1080 su dalimi vokiečių vyskupų išrinko popiežiumi Ravennos arkivyskupą Vilbertą (antipopiežius Klemensas III) ir 1084 užėmė Romą. Grigalius VII pasitraukė į Salerno.
2271