grindinỹs, surenkama grindų, gatvių, krantinių danga. Daromas iš natūralių ir skaldytų lauko akmenų, akmens, klinkerio, betono blokelių, medinių trinkelių, metalinių plokščių. Stiprus, puošnus, šlapias – slidus. Būna paprastas ir mozaikinis. Grindinio elementai klojami rankomis ant betono, skaldos, žvyro, šlako, smėlio ar kitokio pagrindo. Siūlės užtaisomos bitumo mastika, cemento ir smėlio skiediniu, užpilamos smėliu. Akmenimis gristų kelių, krantinių buvo jau senovės Romoje.
grindinys iš Kvecių pilkapyno (pirmo tūkstantmečio pirma pusė)
gatvės grindinys iš tašytų akmenų (Ciurichas)
Lietuvoje
Lietuvoje ankstyviausi grindiniai iš lauko akmenų daryti virš mirusiųjų laidojimo vietų pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje. Tokių grindinių aptinkama kuršių kapinynuose (naudoti iki 6 a. pabaigos–7 a. pradžios), 1–4 a. Užnemunės (Pažarsčio pilkapynas) ir Šiaurės Lietuvos (Kybartiškių pilkapynas) pilkapių sampiluose. Nuo 13 a. imta grįsti takus ir kelius (pirmiausia skeltinėmis lentomis). Valdovų rūmų pilies teritorijoje (Žemutinė pilis) rasti 7 mediniai (ankstyviausias – iš 13 a., vėlyviausias – iš 16 a. antros pusės) ir 5 akmenų (pradėta grįsti 15 a. pradžioje) vienas virš kito pakloti grindiniai; vėlyviausias (iš 17 a. vidurio) akmenų grindinys dengė visą rūmų kiemą. Mediniai grindiniai pakloti ant žemės, akmenų grindiniai – ant smėlio sluoksnio. Nuo 14 a. pradžios akmenimis pradėta grįsti ūkines duobes. Kernavės Mindaugo Sosto piliakalnyje atkasta 4 m pločio, 5 m ilgio ir 0,4 m gylio duobė, Narkūnų ir Varnupių piliakalniuose rastos 0,8–1,2 m skersmens ir 0,95–1,6 m gylio grįstos ūkinės duobės. Nuo 15 a. beveik visose svarbiausiose miestų gatvėse būta medinių (dažniausiai rąstelių), nuo 18 a. – lauko akmenų grindinių. 19 a. grindinys buvo pagrindinė stiprioji kelių ir gatvių danga. Nuo 20 a. vidurio grindinys dar klojamas kiemuose, gamybinėse patalpose, kai kuriuose gatvių ruožuose, upių, kanalų krantinėse.
614