medinės grindys
griñdys, įrengtõs patalpos apatinė horizontali arba nežymiai nuožulni konstrukcija. Laiko žmonių, baldų, technologinių įrenginių, medžiagų, gaminių ir kitos apkrovas, yra svarbus patalpos interjero elementas. Dedamos ant perdangos arba ant grunto. Grindis sudaro du pagrindiniai sluoksniai – tarpinis ir dangos. Tarpinio sluoksnio sandarą ir medžiagų pasirinkimą lemia grindų paskirtis: prireikus gali būti dedami drėgmės, garso, šilumos izoliacijos, išlyginamasis ir kiti pasluoksniai. Darant šildomąsias grindis šildomasis elektros kabelis klojamas ant tarpinio sluoksnio, po danga. Kai kada, pvz., jei patalpų grindis reikia dažnai keisti dėl kintamos patalpų paskirties arba būtini elektros, telefonų ar informacijos perdavimo tinklai, įrengiamos kabamosios grindys.
Šių grindų dangos plokštės klojamos ant metalinio rėmo su keičiamo aukščio atramėlėmis arba ant plastikinių atramėlių; atramėlės dedamos ant lygaus pagrindo. Dangos, arba viršutinis dėvimasis, sluoksnis daromas iš patalpos paskirtį atitinkančių medžiagų. Gyvenamų ir visuomeninių patalpų grindys turi būti gražios, gerai sulaikyti šilumą, slopinti triukšmą. Dažniausiai šių patalpų grindų danga daroma iš lentų (t. p. ir parketo), medienos plaušų plokščių ir plytelių, laminuotų lentelių, kiliminio audinio, linoleumo, kamštinių plytelių, kai kada – iš keraminių plytelių, reprezentacinių patalpų – iš marmuro plokščių, mozaikinių akmens, keramikos plytelių, parketo lentelių. Chemijos ir maisto pramonės, sanitarinėms patalpoms, pirtims ypač tinka keraminių plytelių danga; ji atspari dilimui, vandeniui ir cheminėms medžiagoms, higieniška, dekoratyvi, nors šalta ir kieta. Šiltesnė, elastiška, graži ir atspari dilimui yra polimerinė danga, kuri tinka visuomeninėms, kai kurioms chemijos pramonės patalpoms, laboratorijoms. Patalpose, kur daug vaikštoma (laiptinėse, koridoriuose, vestibiuliuose, parduotuvėse, stočių salėse), dedama teraco (šlifuoto betono su marmuro arba kito natūralaus akmens grūdeliais), sukepusiosios keramikos, natūralaus akmens plokščių grindų danga. Rūsiams, drėgnoms gamybinėms patalpoms, kur važinėja sunkios mašinos, tinka stiprios, nors šaltos, kietos ir nelabai išvaizdžios betoninės grindys. Karštose patalpose daroma plūktinė molio, grunto, metalinių plokščių danga.
Istorija
Grindų jau būta pirmykščių žmonių būstuose. Lietuvoje seniausia grindų danga yra plūkto molio asla. Tokių grindų rasta Rytų Lietuvos piliakalniuose iš 5–8 amžiaus. Kaimo pastatuose jos išliko iki 19 a. pabaigos, kai kur net iki 20 a. vidurio. Medinės grindys atsirado apie 9 a., plačiau paplito nuo 14 amžiaus. Keraminių plytų, glazūruotų plytelių grindų dangą imta daryti 14–15 amžiuje. Apie 20 a. vidurį atsirado naujų medžiagų, tinkamų grindų dangai: linoleumo, polimerinių medžiagų, medienos plaušų plokščių, laminuotų lentelių, t. p. labai efektyvių hidroizoliacinių, termoizoliacinių, klijavimo medžiagų.