grotèskas (it. grottesco – keistas, įmantrus), meninio vaizdavimo būdas, grįstas priešybių – realybės ir fantazijos, proto ir absurdo, grožio ir bjaurumo, tragizmo ir komizmo – deriniu. Sąvoka siejama su Renesanso epochoje Italijoje rastais olų (grotų; italų kalba grotta – ola) ornamentais, kuriuose susipynusios augalų, gyvūnų, žmonių, mitinių būtybių figūros. Teoriškai analizuoti groteską pradėjo romantikai, lygino jį su arabeska. Grotesko esmė atsiskleidžia derinant fantastiką, siaubą, demoniškumą ir komizmą, šventybę ir pasaulietiškumą, bjaurumą ir grožį. Groteskiniu vaizdavimu atsisakoma logikos, simetrijos, proporcijų, priežastinių ryšių, pasitelkiama deformacija, destrukcija ir dekompozicija. Groteskas priešiškas gamtos pamėgdžiojimui, jame vyrauja mįslingumas, įmantrumas.
Groteskas literatūroje
Literatūroje groteskas ypač būdingas parodijos, satyros, burleskos, absurdo dramaturgijos žanrams. Šiuolaikiniuose literatūros tyrinėjimuose groteskas aptariamas kaip paradoksui, absurdui ir negatyvumui artima kategorija, iracionalių pasąmonės procesų ir griežtų racionalumo reikalavimų konflikto raiška. Grotesko poetikos yra F. Rabelais, J. Swifto, E. T. A. Hoffmanno, E. A. Poe, N. Gogolio, F. Kafkos, S. Becketto, E. Ionesco, ekspresionistų ir siurrealistų kūryboje. Lietuvių literatūroje groteskiškų vaizdų yra K. Donelaičio poemoje Metai, B. Sruogos knygoje Dievų miškas, K. Binkio dramoje Generalinė repeticija, jie būdingi daugeliui modernistinių grožinių kūrinių (K. Sajos pjesių triptikas Oratorius, Maniakas, Pranašas Jona, R. Gavelio romanas Vilniaus pokeris).
253
Groteskas dailėje
Dailėje groteskas taikomas tapyboje, grafikoje, skulptūroje, yra viena karikatūros raiškos priemonių. Groteskiniai vaizdai būdingi figūrinei dailei (populiarūs demonų, klounų, skeletų, fantastinių gyvūnų, kaukių motyvai). Grotesko kūriniams būdinga ekspresija, alogiškumas, hiperbolė, fantasmagorija, pokšto elementai, deformacija, primityvus arba priešingai – rafinuotas piešinys. Jais siekiama didesnio emocinio poveikio, šokiruoti, priešintis nusistovėjusioms normoms, atskleisti konfliktines situacijas. Dažniausiai tikrovei priešpriešinami šiurpūs fantastiniai vaizdiniai, turintys nevienareikšmę perkeltinę prasmę. Groteskas buvo populiarus Renesanso dailininkų – H. Boscho, P. Bruegelio, L. Cranacho – kūryboje. Naudojant grotesko elementus reiškiama socialinė kritika (F. J. de Goyos, realistų kūryba), subjektyvios egzistencinės (ekspresionistų, siurrealistų) nuostatos. Grotesko stilistiką meistriškai naudojo dailininkai S. Dalí, O. Dixas, G. Groszas, E. L. Kirchneris, O. Kokoschka, E. Nolde. Groteskas populiarus lietuvių dailininkų V. Antanavičiaus, B. Gražio, A. Gudaičio, L. Katino, V. Kisarausko, M. Skudučio, R. Sližio, A. Šaltenio kūryboje.
2567