grubltoji kerãmika, lipdyta degto molio keramika grublėtu paviršiumi. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje–10 a. po Kr. paplito dabartinėje Lietuvos, Latvijos, Vakarų Baltarusijos, Kaliningrado sr. ir Šiaurės rytų Lenkijos teritorijoje. Pakeitė brūkšniuotąją keramiką. Grublėtosios keramikos radiniai – įvairaus dydžio šiek tiek profiliuoti puodai, kurių paviršius iš pradžių buvo aptepamas tirštu, o vėliau, veikiausiai, apdrėbiamas skystu moliu. Tokios keramikos puodų paviršiaus faktūra dvejopa – smulkiai grublėta kruopėta (ankstyvesnė) ir stambiai grublėta (vėlyvesnė). Ankstyvieji puodai (daugiau aptikta Pietų ir Vakarų Lietuvoje) lipdyti 15–20 cm aukščio, jų sienelės 0,5–0,8 cm storio, jie prastai degti, sienelės trupa; molio masėje daug stambiai grūsto akmens priemaišų. Puodai dar turi šiek tiek brūkšniuotajai keramikai būdingų elementų, ant kai kurių puodų sienelių yra giliai įspaustų duobučių arba skylučių ornamentas.
grublėtosios keramikos puodas iš Aukštadvario gyvenvietės
Vėlyvesnieji puodai – kibiro pavidalo, 20–60 cm aukščio, jų sienelės iki 1,5 cm storio, geriau išdegti; molio masėje yra smulkiai grūsto akmens priemaišų (jų mažiau). Rasta puodų, profiliuotų ties peteliais; kai kurių puodų briauna labiau išlenkta iš vidaus. Grublėtosios keramikos puodų sienelės po grublėtumu dar kartais yra brūkšniuotos. Ankstyviausia (pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos–pirmųjų amžių po Kristaus) grublėtoji keramika rasta Žemaitijoje ir Pietvakarių Užnemunėje. 4–5 a. ši keramika paplito Rytų Lietuvoje. Grublėtosios keramikos dirbinių rasta piliakalniuose ir neįtvirtintose gyvenvietėse, kartais kapinynuose.
2271