gruñtas (vok. Grund – pagrindas), viršutinėje Žemės plutos dalyje esančios nuogulos, sudarančios pagrindą, aplinką arba medžiagą, į kurią remiasi arba kurioje įrengiami inžineriniai statiniai. Gruntas susidaro iš atskirų dalelių natūraliai arba dėl žmogaus veiklos. Gruntams priskiriama dumblas, durpės, molis, dulkis, smėlis, žvyras, gargždas, rieduliai ir jų mišiniai. Gruntai skirstomi pagal jų granuliometrinę sudėtį, mineralinių ir organinių medžiagų ypatumus, fizikinę būklę ir geotechnines savybes. Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalyse gruntu vadinamos ir uolienos bei dirvožemiai, jei jie yra žmogaus inžinerinės veiklos objektai. Lietuvoje terminas pradėtas vartoti 20 a. pirmoje pusėje.
998